Žudant Dzeusą

Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpsmą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?

Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams, išnyra nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis. Pamažu jis atitolsta nuo realybės. Vis dažniau jusdamas sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystės traumas. Bėgdamas nuo beprotybės imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų taip atkasa savo paties gyvenimo istoriją.

Viena svarbiausių romano istorijų yra sutrūkinėjęs, traumomis ir prieštaromis grįstas Martino ir tėvo ryšys. Tėvas – ambicingas ir praeityje moterų geidžiamas tapytojas, kuris romane vadinamas Dzeusu. Per pasakojimo praeities properšas išryškėja nuolatinis vaiko noras gauti iš tėvo pritarimo, būti šalia jo, pelnyti tėviškos meilės, tačiau Dzeuso charakteris bohemiškas ir jis vienu metu atsainiai myli sūnų ir nuo jo nusigręžia.

Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“, 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija“.

Šaltinis: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla