Pertrauka

„Lėtapėdis, bet pastebimas. Tuščiaviduris, bet kvapnus. Klaidingas, tačiau nebeištaisomas“, – taip įrašyta viename Ričardo Šileikos dienoraštiniame įraše, pavadintame „Nebūtinas“. Su šiuo žodžiu nesutinku. Būtinas, dar ir kaip. Kas kitas taip smagiai ir taikiai šeštą ryto atsisveikindamas motų prie kūrybinės rezidencijos vartų?

Ričardas Šileika – poetas, fotomenininkas, smėlininkas, geležėlininkas, nuogirdininkas, tupinėtojas. Ilgą laiką kalbėjęs vaizdais, todėl ši knyga ypač laukta. Iš dienoraščių įprastai galime tikėtis dviejų dalykų – visiško atvirumo arba pozavimo. „Pertraukoje“ (išleido „Slinktys“) randame atvirumą, bet kiek neįprastą, netikėtą. Tai nėra išpažintinio pobūdžio dienoraštis. Čia, kaip ir gyvenime, autorius eksperimentuoja, žaidžia, linksminasi. Todėl net ir žanro nuorodą reikėtų vertinti su šypsena. Nereikia būti pernelyg rimtam – veikiausiai toks galėtų būti „Pertraukos“ atspirties taškas.