Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje svečiavosi pasaulinio masto tenoras Virgilijus Noreika ir muzikologas Viktoras Gerulaitis, kurie pristatė 2015 metais išleistą V. Gerulaičio knygą „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“.
Prieš keletą metų kažkas pabandė suskaičiuoti V. Noreikos „kūrybinės buities“ faktus „įdomybių kampeliui“. Iš tiesų gali būti, kad:
• Scenos uždanga jam atsivėrė ir užsivėrė apie 3000 kartų.
• Rampos šviesoje išstovėjo (judėjo) daugiau kaip 5000 valandų.
• „Suvartojo“ mažiausiai 30 kg. grimo.
• Koncertavo apie 4000 kartų.
• Pasirodymų metu galėjo būti fotografuojamas apie 8000 kartų.
• Scenoje „mirė“ daugiau kaip 200 kartų.
• Radijo fonduose yra daugiau kaip 1000 įrašų apie jį.
• Suvaidino daugiau kaip 900 operos spektaklių.
• Atliko 46 vaidmenis.
• Gastroliavo 49 šalyse.
• Operos scenoje dainavo 55 metus.
Net ir nepateikus šios informacijos, visiems gerai žinoma, kad Virgilijų Noreiką galima vadinti tikru profesionalu ir ilgametę patirtį turinčiu atlikėju. Kaip ir pati knyga, susitikimas buvo įdomus ir nuotaikingas: apžvelgtas solisto gyvenimas, daug kalbėta apie jo kūrybą, teatro nuotykius, linksmus ar dramatiškus nutikimus. Netrūko prisiminimų apie maestro koncertinius turus, solistas pasakojo apie iššūkius ir didelį norą veržtis į priekį. Įvairūs prisiminimai apie koncertines gastroles bei kasdieninį solisto gyvenimą tarsi atgijo, kai maestro juos vaizdžiai pristatė susitikime.
Maestro visad puoselėjo lietuvybę ir siekė ją kuo plačiau skleisti bei pristatyti didžiausiose pasaulio scenose. „Privalėjau pasirašyti kontraktą ir negalėjau keisti programos, nes tada jie būtų mane apkaltinę, kad neįvykdžiau sutarties sąlygų. Bet vis tiek dainavau lietuviškai, nors ir tik patį pirmąjį bisą“, – Buenos Airėse vykusį pasirodymą „Colon“ teatre prisimena maestro.
Susitikimo metu Virgilijus Noreika pasidalino prisiminimais apie Didįjį teatrą: „Teatro direktorius be įžangų sako: mes jums siūlome pereiti dirbti į Didįjį teatrą, taip pat siūlome didžiausią – šešių šimtų rublių – algą, trijų kambarių butą centrinės Gorkio gatvės rajone. Žodžiu man ėmė siūlyti aukso kalnus, bet aš papurčiau galvą. Nesileisdamas į jokias diskusijas nieko negalvodamas, atsisakiau. <...> Vėliau man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro spektakliuose. Maskvoje dalyvaudavau tik šventiniuose jungtiniuose koncertuose. Tada, man jau išeinant pro duris, direktorius ar kuris iš dalyvavusių ten asmenų ištarė „pasiūlymo dirbti Didžiajame teatre neatsisakoma...“<...> Aš buvau gimęs patrioto šeimoje, tad sutikti negalėjau“.
Be patriotinės tematikos kita labai svarbi tema aptarta susitikime, be abejonės – meilė. V. Noreika pasidalino prisiminimais apie pažintį su savo žmona Loreta: „Kaip šiandien atsimenu: 1982 metų sausio trečiąją išeinu iš savo kabineto ir matau, kaip pro šalį eina Loreta. „Drauge Bartusevičiūte, ar girdėjote gandą, kad mes per šiuos metus turėjome „apsiženyti“?“. Neilgai trukus V. Noreikos ir L. Bartusevičiūtės šmaikštūs pasikalbėjimai peraugo į rimtus santykius, o vėliau ir vedybas. „Didžiausia mano gyvenimo laimė tapo šeima. Antroji santuoka su Loreta – įvykis, daugiau nei kiti, prisidėjęs prie mano laimės žemėje ir prie mano dvasinės sveikatos“, – susitikimo metu dalinasi maestro.
„Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“ tai – didžio menininko kelias, kuriuo knygos autorius ir kviečia žengti skaitytoją. Tas kelias driekiasi ne tik per visą Lietuvą, bet ir nuveda į daugelį pasaulio šalių. Tame kelyje V. Noreikai buvo statomos kliūtys ir paberiama malonių, jis buvo liaupsinamas ir koneveikiamas. Autoriaus pasakojimą pagyvina paties V. Noreikos dienoraščiai, prisiminimai apie sutiktas įžymybes, komentarai, epochos vertinimai, daugybė nuotraukų ir vaizdinės medžiagos.
Tekstas ir nuotraukos Tomos Katinaitės, Skaitytojų aptarnavimo centro vyresniosios bibliotekininkės
Valstybės biudžetinė įstaiga. Trakų g. 10, LT-01132, Vilnius, tel. (8 5) 262 5570, el. paštas: [email protected]
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190757755.
Komentarai