Vaikų bibliotekininkės Mildos palinkėjimas Tarptautinės vaikų knygos dienos proga

Tarptautinę vaikų knygos dieną, balandžio 2-ąją, šiemet pasitinkame užvėrę bibliotekos duris, tačiau nepaisant neįprastų aplinkybių, norime atkreipti Jūsų dėmesį į vaikiškų knygų skaitymo svarbą. O su kuo geriau kalbėtis šia proga, jei ne su vaikų bibliotekininke? Taigi, kalbiname Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vaikų bibliotekininkę Mildą Bieliauskaitę.

Ar būdama vaikas mėgai skaityti knygas?

Iš pradžių, pirmose pradinėse klasėse – tikrai ne. Skaitymas man atrodė sunkus užsiėmimas, nors namuose visada buvo labai daug knygų, kurias bandydavau skaityti, bet numesdavau. Bet per vienas Kalėdas gavau lietuvių pasakų knygą dovanų – ją skaityti buvo įdomu ir lengva, tad užsikabinau, be to, labai patiko tas jausmas apėmęs perskaičius visą knygą nuo pradžios iki galo. Dar vėliau dovanų gavau A. Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“. Ta knyga įtvirtino mano meilę skaitymui. Beje, ją turiu iki šiol ir labai saugau. Taigi pradėjau skaityti labai daug, o bibliotekoje, kuri buvo šalia namų, tapau nuolatine lankytoja.

 Kaip manai, kuo vaikiška knyga skiriasi nuo knygos suaugusiesiems?

Pats paprasčiausias atsakymas – vaikiškos knygos dažniausiai turi daugiau iliustracijų ir kartais net groja arba leidžia kitokius garsus. O rimtesnis atsakymas būtų toks: vaikiškoje knygoje labai žemiškos, kasdienės problemos, jausmai, aprašomi paprasčiau, minkščiau. Tai atveria kelią tėvams pasikalbėti su vaikais apie netektį, pyktį, persikraustymą gyventi į kitą vietą ar naujo broliuko ar sesutės atsiradimą namuose švelniai, jų nenuliūdinant, neišgąsdinant, o jau savarankiškai skaitantiems vaikams rasti atsakymus į klausimus, kurių galbūt nedrįsta paklausti tėvų. Bet tai nereiškia, kad visos vaikiškos knygos yra tokios rimtos. Yra ir tiesiog linksmų, gražių knygų, kurias tiesiog gera skaityti bet kokia proga. Bet čia jau universali taisyklė.

Kokį smagiausią nutikimą gali papasakoti iš savo, kaip vaikų bibliotekininkės, darbo?

Dabar net sunku išskirti vieną, nes jų būna nemažai. Labai įsimena tie, kai vaikai, arba jų tėvai ieško knygos, bet tiksliai nepamena jos pavadinimo. Tuomet tenka išmąstyti, kokia knyga galėtų vadintis „Mergaitė su cigaretėmis“, nes žinai, kad pradinukų skyriuje tikrai nėra nieko tokiu pavadinimu (pasirodo skaitytoja ieškojo H. Ch. Anderseno „Mergaitės su degtukais“) arba aiškinantis, kokia knyga galėtų vadintis „Kalėdos tvarte“ išaiškėja, kad iš tikro ieškoma knygos „Vištidė kosmose“. Taip pat, gana dažnai Krabatas iš knygos „Krabatas, arba treji metai užburtame malūne“ pavirsta Skorbutu. Dar būna labai smagu, kad vaikai atpažįsta ir pasisisveikina, kai prasilenkiame gatvėje, arba atėję į biblioteką padėkoja už vykusią knygos rekomendaciją.

Kokias tris knygas, tavo manymu, turėtų perskaityti kiekvienas vaikas iki tapdamas pilnamečiu?

Richard Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną“. Tam, kad suprastų, kaip veikia pasaulis.

Maria Parr „Vaflinės širdelės“. Kad atrastų, kiek daug grožio slepiasi paprastuose dalykuose.

Isabel Abedi „Kuždesys“. Kad rastų drąsos nugalėti praeities vaiduoklius.

Ką Tarptautinės vaikų knygos dienos proga nori palinkėti vaikui, kuris ką tik garsiai ištarė „nemėgstu skaityti“?

Knygų yra tūkstančiai. Tad galima pradėti nuo mažų žingsnelių ir rasti savo kelią. Galbūt neseniai žiūrėjai filmą, kuris tave sudomino? Pasidomėk, gal netyčia filmas pastatytas pagal knygą. Galbūt tavo mėgstamo kompiuterinio žaidimo herojai gyvena ir knygos puslapiuose? O gal vertėtų išbandyti komiksus, jei gąsdina šimtai raidžių? Linkiu atrasti knygišką nišą, kuri sudomintų, nes tikrai tikiu, kad tokia egzistuoja. Ir nors visada sakau, kad per prievartą nieko niekada nereikia daryti, ypač skaityti, bent pabandyti pradėti – verta.