Ech, tas likimas... Su Andriumi dėl parodos tarėmės kone prieš metus ir šią vasarą pasiekė tragiška žinia, kad menininko jau nebėra tarp mūsų. Andrius Grigalaitis (1982-2024) buvo Dailininkų sąjungos siela, išmintingas, pozityvus, charizmatiškas Žmogus, Menininkas, sustabdęs savo fotografijose lietuviškas miglas ir laiką. Štai ką apie kolegą liudija Dailininkų sąjungos parengta informacija:
Andrius Grigalaitis (1982-2024) buvo Dailininkų sąjungos komunikacijos vadovas, jo dėka gimė nauja, šiuolaikiška LDS komunikacinė strategija, menininkų kūrybą dokumentuojantys video siužetai, išradingas vizualinis stilius, edukacinės programos. Anot menotyrininkės Saulės Mažeikaitės, jis buvo vienas tų universalių menininkų, kurių kūryba sugeria geriausias kultūrines kitų medijų patirtis ir galimybes. Andrius Grigalaitis Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedroje baigė bakalauro studijas, Vytauto Didžiojo universitete įgijo kūrybinių industrijų magistro laipsnį, dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje nacionalinių ir tarptautinių parodų ir projektų. Jau pirmoji Andriaus personalinė paroda atskleidė jo polinkį eksperimentuoti, plėtoti individualų poetišką santykį su gamtine ir urbanistine aplinkomis. Jo fotografijose savitai minimalistine vizualia kalba prabyla Šiaulių „pietinis“, Karoliniškių daugiabučiai, Dzūkijos nacionalinis parkas, Islandijos toliai, Čepukėnų pievos. Monochrominiuose kadruose skleidžiasi mistiška, paslaptinga gamta, „ištirpę“ miestovaizdžiai, jis buvo tikras efemeriškos miglos stebėjimo ir fiksavimo meistras. Andriaus fotografijose vyrauja minimalizmas, išgryninta kompozicija, kurianti harmoningos ir lengvos melancholijos atmosferą.
Menotyrininkė Austėja Mikuckytė meninį tyrimą „Kolektyvinis portretas 70-ieji“ apibūdino kaip aktualios atminties ir bendruomenių pjūvį, o projekte „Inside the history“ gilinamasi į didžiuosius istorijos naratyvus. Į Andriaus kūrinius galima ne tik žvelgti, bet juos patirti kaip estetinę kelionę, leistis į nebylią diskusiją su autoriumi, nerti į jo subtiliai atvertus kontekstus.
Kasdienėje veikloje Andrius nuolat susidurdavo su Lietuvos dailininkų sąjungos parodų organizavimu ir komunikacija. Jo kuriama dokumentika ir trumpi siužetai apie menininkus buvo nuolatinė Dailėraščio ir Dailininkų sąjungos naujienlaiškio dalis. Autorius yra sukūręs ir meninį įvaizdį didelės apimties meno leidiniams.
Andrius apdovanotas LR Kultūros ministerijos premija „už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus“, 2014 m. jam buvo skirta JAV ambasados Lietuvoje stipendija.
Andrius buvo išmintingas, pozityvus, charizmatiškas Žmogus, Menininkas, sustabdęs savo fotografijose lietuviškas miglas ir laiką. Šiandien įjungėme Andriaus darbo kompiuterį, ieškojome portreto nekrologui..., o radome tūkstančius „Mūsų“ – parodose, kūryboje, darbuose, konferencijose, kelionėse... Ir tik kelios paprastos jo paties nuotraukos. Savo fotografijose ir video kūriniuose jis įamžino šimtus kūrėjų, pats pasilikęs kitapus regimybės.
Andrius atsisveikina žodžiais: „Man patinka pasiklysti migloje, ji sukuria begalybės jausmą, kur ištirpsta visi vaizdai, o kartu su jais ištirpsti ir tu.“
Komentarai