lt

Nauja knyga kviečia pasivaikščioti po mūsų biblioteką

Nauja knyga kviečia pasivaikščioti po mūsų biblioteką

Šiomis dienomis 70 metų jubiliejų švenčiančioje bibliotekoje – naujos knygos sutiktuvių nuotaikos. Iš spaustuvės atkeliavo knyga „Vadovas po Adomo Mickevičiaus biblioteką“, kviečianti pasivaikščioti po gražiąsias bibliotekos erdves ir kurią parašė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Informacinių išteklių centro vadovė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė.

Asta, kada ir kodėl kilo mintis parašyti Vadovą po Adomo Mickevičiaus biblioteką?

Net nežinau, ar tai buvo mano mintis... Taip tiesiog susiklostė. Iš pradžių galvojome, kad gal išleisime bibliotekos istoriją, skirtą 70 metų jubiliejui, tačiau išėjo kitaip. Bibliotekos istorija domėjausi visada, stengiausi išsaugoti įvairius istoriją menančius daiktus. Kadangi esu viena iš bibliotekos gidžių (turime šaunią komandą, kuri veda ekskursijas po biblioteką), tai nusprendėme pabandyti palengvinti mūsų lankytojams, norintiems pasivaikščioti savarankiškai po biblioteką. Iš pradžių parengiau trumpą Vadovą po biblioteką, kurį išvertėme į keturias kalbas ir elektronines versijas patalpinome mūsų tinklalapyje (rasite ČIA). Tačiau norėjosi labiau išliekančio dokumento. Tad kai atsirado galimybė –  leidybą parėmė Lietuvos Kultūros taryba – nusprendėme išleisti.

Pristatykite trumpai knygą.

Vadovas skirtas tiems, kurie nori susipažinti su bibliotekos pastato ir pačios bibliotekos istorija. Tai lengva, patogaus formato knygelė, ją patogu nešiotis einant per patalpas, su schemomis, kurių pagalba galima orientuotis pakankamai painiose mūsų bibliotekos patalpose. O dar ji – tvirta, puikiai įrišta, už ką esame dėkingi leidyklai „Žara“, supratusiai leidinio esmę. Leidinys iš dviejų dalių: pirmoji – pažintis su bibliotekos pastatu, vadovas, pritaikytas kelionei per biblioteką, antroje – septynios istorijos, kurios padeda geriau pažinti biblioteką.

Ar tiesa, kad per paskutiniuosius kelerius metus bibliotekos erdvės neatpažįstamai pasikeitė ir tie, kurie į biblioteką ateina po penkerių ar trejų metų pertraukos, sutrinka taip, lyg čia ateitų pirmą kartą?

Taip, bibliotekos erdvės labai pasikeitė. Štai dabartinė grožinės literatūros salė anksčiau buvo abonementas (su rusvomis sienomis ir užuolaidomis), paskui – meno skyrius (baltos sienos), o dabar – žalsvo ir pilko kolorito, klasikiniais ornamentais (dantukai, perliukai, akanto lapai), atliktais grizailio technika, išpuošta patalpa. Dalis restauruotų patalpų iš viso nebuvo prieinamos skaitytojams iki rekonstravimo pabaigos. Panaikinus laikinas pertvaras, kurios atsirado sovietiniais metais, kai pastate buvo komunaliniai butai, atsivėrė puikios naujos erdvės. Kai kurių jų neatpažįsta net seniau dirbę bibliotekos darbuotojai.

Antroje knygos dalyje nugulė „Istorijos, kurias norisi papasakoti“. Kuri iš jų Jums pačiai yra įdomiausia?

Tos septynios istorijos tikrai nėra moksliniai tyrinėjimai. Tačiau be jų Vadovas būtų, drįstu sakyti,  nepilnavertis. Kai kurias labai norėčiau dar pratęsti, pvz., Trakų gatvės istoriją. Be to, labai norėtųsi kuo daugiau sužinoti apie gyvenimą Sofijos ir Juozapo Tiškevičių rūmuose, atskirus gyventojus, apie kuriuos dabar žinome tik pavienius faktus. Asmeniškiausia, be abejo, apie bibliotekos teatrą. Tai toks labai išsiskiriantis bibliotekos gyvenimo aspektas...

Jeigu reikėtų įvardinti tris įdomiausius bibliotekos kampelius, kas tai būtų?

Kai vedu ekskursijas, dažnai pasikartoju, vienoje ar kitoje patalpoje, sakydama: „Tai viena iš gražiausių bibliotekos salių!“ Tai dėl to, kad iš tiesų restauruotos bibliotekos patalpos kiekviena savaip gražios. Įdomiausios? Pirmiausia, turbūt, rūsiai, kurie yra po didžiąja bibliotekos patalpų dalimi. Juose atsispindi laiko tėkmė – nuo XV a. iki XXI a. Tada – Didžioji salė, kurios dekoras apjungia XVIII, XIX, XX a. tapybos elementus, istorizmo  stiliaus detales lipdiniuose, krosnių dekore. O dar – salė trečiajame aukšte, kur dabar – austrų ir šveicarų literatūra. Joje tiek spalvų – žalios glazūros koklių krosnis, XVIII a. menantis melsvas lubų frizas (kai pastatas buvo dar dviejų aukštų), o sienų ir lubų dekoras  – puikiai deranti gelsva ir net keletas pilkų atspalvių – tiesiog neatsistebi to meto meistrais ir restauratoriais, grąžinusiais mums šį grožį.

Jūs pati bibliotekoje dirbate jau kelis dešimtmečius ir matėte daug jos transformacijų. Kaip apibūdintumėte, kas yra biblioteka šiandien? Ko gero, tai nėra tik knygų išdavimo punktas, kaip tai buvo 1950 metais, kai VAVB įkurta?

Įdomiausia, kad net 1950 metais biblioteka nebuvo tik knygų išdavimo punktas... Tiesa, 1950 metai buvo pradžių pradžia – profesionalių darbuotojų paieška, fondo sudarymas. Skaitytojus biblioteka pradėjo aptarnauti tik 1951 metų pavasarį. Nuo pat pradžių biblioteka turėjo ir metodinę funkciją – padėti besikuriančioms Vilniaus apskrities bibliotekoms ir jų darbuotojams.

Dabar biblioteka – tiltas tarp praeities ir ateities, laisvai prieinami fondai, informacija, elektroninės paslaugos, bendravimo bei pažinimo erdvės ir galimybės. Atvira norintiems atrasti, kurti, bendrauti. Tiesiog – XXI amžiaus biblioteka su visais šio amžiaus keliamais iššūkiais.

**

Knygą iliustravusi Tatjana Grigorčenkienė yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Informacinių išteklių centro vyriausioji bibliotekininkė. Koks bibliotekos rakursas jai pats gražiausias?

„Prieš beveik aštuonerius metus važiuodama į darbą visuomeniniu transportu ir klausydama muzikos  pažvelgiau į pravažiuojančių namų stogus... O, kiek ten visko gražaus ir įdomaus – skulptūros, raižiniai, gražūs balkonai... Nuo tada eidama pasivaikščioti po miestą pradėjau žiūrėti ne po kojomis, ne prieš akis, o į viršų! Ir, žinoma, pro fotoaparato akutę. Bibliotekos patalpos taip pat nuostabiai atrodo, kai žiūri iš apačios į viršų! Tikiu, kad ne visi dar matė, kokia tapyba ar kokiais lipdiniais dekoruotos lubos. Galėčiau pasakyti, kad tai ir yra mano gražiausias rakursas, tačiau skaitytojams rekomenduoju skirti laiko apsižvalgymui nuo grindų ornamentų, metalinių ažūrinių laiptų turėklų, ant durų puoštų gėlyčių dekoro, sienų polichromijos fragmentų iki pat lubų! O jau krosnys, krosnys... Linkiu įdomios kelionės po Adomo Mickevičiaus erdves!“.

Nuotraukos: Tatjanos Grigorčenkienės.

 

 

Šeimadienių biblioteka
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Biblioteka visiems
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Bibliotekos rekonstrukcija
Epaveldas
Bibliotekos pažangai 2
Interaktyvi biblioteka