Gegužės 8 d. bibliotekos Didžiojoje salėje jau ketvirtą kartą vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos organizuojama konferencija „Lietuvių kalba ir tapatybė“. Šiemet renginys kvietė pažvelgti į kalbą kaip į neatsiejamą identiteto dalį.
Konferencijos moderatorius Kristupas Naraškevičius pirmiausia sveikinimo žodžius pakvietė tarti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorę Emiliją Banionytę bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę dr. Violetą Meiliūnaitę. Pasak jos, šiandien labiausiai stokojame bendrystės – tikro, gyvo ryšio, todėl džiaugėsi konferencijoje tvyrojusia bendruomeniškumo dvasia. Taip pat linkėjo, kad čia išgirstos mintys taptų pokalbių tema namuose, skatinančia giliau apmąstyti kalbos ir tapatybės sąsajas.
„Kokią galią turėjo kalba formuojantis Senosios Lietuvos tapatybei?“ – šiuo klausimu konferenciją pradėjo dr. Darius Kuolys. Savo pranešime jis atvėrė įdomią perspektyvą: lietuvių kalba XVII–XVIII a. lotyniškuose istoriografiniuose pasakojimuose bei kitakalbiuose LDK raštuose buvo siejama su pačia Lietuvos valstybe.
Dr. Nijonė Tuomienė iš Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro pranešimo „Kintanti Pietryčių Lietuvos gyventojų tapatybė: vietiškumo (tuteišiškumo) samprata ir daugiakalbystė“ metu apibūdino Pietryčių Lietuvos paribio gyventojų vietinį identitetą ir kaip vykstant kartų kaitai regione reiškiasi svarbūs identifikavimosi kaitos procesai. Mokslininkė išryškino itin aktualų klausimą – paribio gyventojų tapatybės klastojimą ir gebėjimą ją lanksčiai pritaikyti prie palankių aplinkybių.
Belgijoje jau daugiau nei dvidešimtmetį gyvenanti rašytoja Agnė Žagrakalytė skaitė literatūrinę esė „Ardėnų arklys“, kurioje dalijosi asmeninėmis patirtimis – apie buvimą tarp dviejų šalių, dviejų kalbų ir pastangas išsaugoti tapatybę. Esė pabaigoje nuskambėjo itin jautrūs rašytojos žodžiai: „O kol kas – gyvenu Belgijoje. Mirsiu Lietuvoje. Grįšiu.“
Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė savo pranešime atvėrė pavardžių pasaulį kaip gyvą lietuvių kalbos ir kultūros atspindį. Mokslininkė parodė, kaip pavardėse slypi mūsų tautos gyvenimo būdas, mąstymas ir net istorinis kontekstas – nuo kalbos vaizdingumo iki turtingos priesagų sistemos. Sužinojome, kad pavardės buvo kuriamos remiantis net žmogaus kilme, pareigomis, fizinėmis ar dvasinėmis savybėmis.
Lituanistinio švietimo ekspertė Virginija Stukaitė pranešime „Lituanistinė mokykla – vienijanti jėga išlaikant tapatybę“ aptarė iššūkius, su kuriais susiduria užsienyje gyvenančios lietuvių šeimos. Pasak jos, gyvenant daugiakalbėje aplinkoje klausimas „kas aš esu?“ tampa itin svarbus ir jautrus – vaikai mokosi ne tik kalbos, bet ir ieško savo vietos pasaulyje. Šiame kontekste lituanistinė mokykla tampa lietuviškumo centru, bendruomenės ašimi ir namais. „Lituanistinėje mokykloje nediskutuojama, kokia kalba kalbėti. Kalbame lietuviškai“, – pabrėžė pranešėja.
„Negalima sakyti, kad išnykus prūsų tautai dingo ir jų identitetas, jis tiesiog kitaip suprantamas“ – šia mintimi Lietuvių kalbos instituto direktorius dr. Darius Ivoška apibendrino savo pranešimą „Prūsų kultūrinė tapatybė kalboje ir vardyne“. Remdamasis istoriografiniais šaltiniais, jis atskleidė sudėtingus istorinius procesus, kurie veikė prūsus, ir pasakojo apie jų pastangas išsaugoti savo tapatybę. Itin įdomu buvo išgirsti, kaip prūsai priešinosi nutautinimui vardų pagalba.
Taip pat buvo atidaryta pirmoji žurnalistės Gretos Kondrataitės-Paleckienės poezijos paroda „Mano širdies balsas“, skirta tėčiui ir seneliui atminti. Eilėraščiai sąmoningai pateikti be skyrybos ženklų – tokiu būdu autorė kvietė konferencijos dalyvius interpretuoti ir tapti bendrakūrėjais.
Teorinę konferencijos dalį papildė praktinės veiklos – Lietuvių kalbos dienų viktorina, kurią vedė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė; bibliografės Jurgos Kauzonienės ekskursija po biblioteką „Kur gyveno stiprios moterys?“ bei edukacija „Stebuklingasis Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“, kurią vedė vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė.
Renginį vainikavo dokumentinės apybraižos „Lietuviška tapatybė ir savastis“ (iš ciklo „Byla prieš carą“) peržiūra. Po peržiūros vienas iš apybraižos kūrėjų, kultūrologas Vytautas Jonu Juška, ieškojo atsakymų į klausimus: kur yra lietuvių kalbos ir kultūros istorija, ką reiškia lietuviška tapatybė ir ar gali būti lietuviu, jei nekalbi lietuviškai?
Taip pat konferencijos metu buvo prisimintas iškilus kalbininkas, akademikas prof. Zigmas Zinkevičius, kurio 100-ąsias gimimo metines minime šiemet. Dalyviai galėjo apžiūrėti Didžiojoje salėje eksponuojamą parodą „Kalbotyros patriarchui Zigmui Zinkevičiui – 100“, kurioje pristatytos kalbininko knygos, mokslo darbai, nuotraukos iš šeimos archyvo ir šiemet išleista atsiminimų knyga. Parodą parengė vyriausioji bibliografė Jurga Kauzonienė, apipavidalino dailininkė Kristina Karvelytė, o eksponatus paskolino Ukmergės kraštotyros muziejus ir profesoriaus artimieji.
Konferencijos organizatorius – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, rėmėja – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, partneris – Ekslibris.lt.
Komentarai