lt

Kelias į Santjago de Kompostelą – tai kelias į save

Kelias į Santjago de Kompostelą – tai kelias į save

Balandžio 13 d. bibliotekoje buvo pristatytas atnaujintas kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ leidimas, papildytas naujomis nuotraukomis ir žemėlapiais. Į renginį susirinko planuojantys leistis į Kelią, pirmą kartą apie jį išgirdę, svajojantys, bet vis dar nedrįstantys ir jau buvę Kelyje, norintys atgaivinti savo prisiminimus, leistis į pakartotinę kelionę ar pasidalinti šviežiais įspūdžiais.

Kelias į Santjago de Kompostelą – vienas populiariausių Europos piligrimų maršrutų. Pėsčiomis keliaudama į šv. Jokūbo miestą autorė susipažino su dešimt amžių siekiančia Kelio istorija, simboliais, legendomis, skirtingų regionų kultūra, papročiais, virtuve, vietiniais žmonėmis bei piligrimais iš viso pasaulio ir visa tai aprašo knygoje:

Kai iškeliauju, išeinu į kitą laiką, į kitą erdvę. Atsiskleidžia naujas pasaulis: tyras, erdvus, beribis, atviras. Įkvepiu jo kiek telpa plaučiuose, kiekvienoje ląstelėje ir virstu niekuo, kad nors akimirką pažvelgčiau į tai, kas aplinkui YRA. Kai mintis apleidžia visuotinės gyvenimo teorijos, nuomonės ir požiūriai, kai nutyla suvokimo ribas apžergęs protas, vienintelė našta lieka tik kuprinė ant nugaros.

Piligrimų kelionės prasidėjo IX a. atradus Šv. Jokūbo palaikus. Nuo to laiko Santjago de Kompostelą pasiekė milijonai piligrimų nukeliavę šimtus ar tūkstančius kilometrų. Piligrimai tikėjo, kad įveikę kliūtis ir pasiekę tikslą – Šv. Jokūbo katedrą – bei prisilietę prie apaštalo palaikų, išpirks nuodėmes, išgis nuo nepagydomų ligų, įgyvendins svajones. Per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug kelių, bet maršrutas iš San Žan Pjė de Poros į Santjago de Kompostelą, dar vadinamas Prancūziškuoju keliu, laikomas tradiciniu. Juo ir leidosi knygos autorė:

Ėjau neskubėdama, norėjau išjausti Kelią, kiekvieną jame patirtą akimirką. Kelionė prasidėjo Navaroje, kurios išskirtinumas – daug erdvės ir skrydžio pojūtis. Riochos regionas – geriausių pasaulyje vynų ir mažų kaimelių kraštas. Kastilija ir Leonas – lygumų kraštas, kur akis nesusiduria su jokiomis kliūtimis 10 km į priekį, išskyrus kur ne kur pasitaikančiomis pilaitėmis. Galisija – pasakų žemė, kurioje, atrodo, tuoj tuoj išvysi miško dvasią ar sutiksi trolį.

Viduramžių piligrimams šis kelias buvo pavojingas, jie leisdavosi į kelionę ne tuščiomis, o pasiimdavo duoklę, kurią planuodavo paaukoti pasiekę tikslą, todėl jie dažnai buvo užpuolami pakelės plėšikų. Juos nuo užpuolikų saugodavo tamplieriai. XXI amžiaus piligrimų kelionė daug lengvesnė ir patogesnė – gyventojai labai draugiški, nuoširdžiai rūpinasi ir globoja piligrimus, visas kelias sužymėtas nuorodomis, kad keliautojai neišklystų iš kelio, pakelėje įkurta daug valstybinių ir privačių prieglaudų, kurios paprastiems turistams būtų brangesnės, tačiau turintiems piligrimo pasą jos yra nemokamos arba labai pigios. Nepaisant visų šių patogumų kelias iš kiekvieno keliautojo pareikalauja ištvermės, pasiryžimo, kantrybės, tačiau ir duoda daug – savęs ir kitų pažinimą. Kristina Stalnionytė dar nebaigusi savo pirmojo maršruto jau žinojo, kad eis į Santjago de Kompostelą dar ir dar kartą.

Baigdama savo pasakojimą knygos autorė priminė, kad šis piligrimystės kelias nėra vienintelis:

Visi su kiekvienu žingsniu kuriame savo kelią bet kurioje planetos vietoje, bet kur jį pradėdami ir bet kur jį užbaigdami. Nesustodami keliaujame tuo keliu visą gyvenimą.

Informaciją perengė Gerda Putnaitė

Tekste panaudotos ištraukos iš Kristinos Stalnionytės knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą: [kelionių apybraižos]“ (2016).

Skaitymo festivalis
Bibliotekos rekonstrukcija
Mickevičiana
Vilnijos vartai
Knygų lobis
Bibliotekos pažangai 2
Saugokduomenis.lt
Interaktyvi biblioteka
Epaveldas
Knygos per penki TV