Karantino kronikos: kaip šiandien dirba bibliotekininkai?

Gyvename laikais, kai matuojame fizinį žmonių atstumą, turime išmokti naujų ir neįprastų dalykų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nors ir atskirti vieni nuo kitų, kartu esame ir sujungti kažkokiu neįprastu, globaliu ryšiu. Net ir skirtingas veiklas atliekantys bibliotekininkai susiduria su panašiais iššūkiais ir patirtimis. Dalinamės jomis ir tikimės, kad šiose trumpose istorijose rasite ne tik naują pažintį su pakitusiu bibliotekininko darbu, bet ir truputėlį savo kasdienybės. 

Aldona Jeleniauskienė. Skaitytojų aptarnavimo centro vadovė 

Dirbti nuotoliniu būdu yra daug sunkiau. Nėra gyvo bendravimo, bendradarbių, jausmų, trūksta pačios bibliotekos ir įvykių joje. Kaip ir kiekvienas ekstremalus iššūkis, taip ir šis, daug ko išmokė – savarankiškai planuoti darbą, vykdyti užduotis, būti dar lankstesniems, tartis, tartis, tartis… Situacija koronaviruso metu atskleidė žmonių charakterius, bendradarbių altruizmą, leido geriau pažinti Kultūros ministerijos ir mūsų vadovų požiūrį į mus.  

Mūsų dideliame centre nieks nesustojo ir nesulėtėjo, kasdieniniai darbai niekur nedingo, visi darbuotojai reikalingi ir naudingi. Man rūpi, kaip sekasi dirbantiems bibliotekoje ir gyvai atsakinėjantiems į skaitytojų skambučius  specialistams. Klausimų yra daug ir įvairių, tačiau jų turinys signalizuoja, kad skaitytojai ilgisi mūsų. Galvoje nuolat sukasi mintys, kaip sekasi nuotoliniu būdu dirbantiems specialistams vykdyti užduotis, kaip jų sveikata ir emocinė būsena. Nuramina laiškai, kuriuose daug pozityvo ir projekcijų į ateitį. Kasdienis ryšių palaikymas ir bendrystė yra mūsų stiprybė. Mano požiūriu, nemalonioji nuotolinio darbo pusė yra visus užklupusi kanceliarinė našta – ataskaitų rašymas, daug visokių derinimų, vizavimų ir t.t. Bet ir tai įveiksime. 

Mano pačios kasdiena yra dinamiška, laikas slenka labai greitai, čia rytas, čia vakaras, nespėji apsidairyti, o diena jau baigėsi. Vakarais iškišu nosį į lauką, kokiame nors nuošaliame stadione kvėpuoju grynu oru, rytais prisimenu bibliotekoje vykusių jogos pamokų patirtį. Taigi, karantinas davė man ir naudos, privertė ilgiau pabūti gamtoje, rūpintis fizine sveikata. Tikrai tikiu, kad COVID-19 vieną kartą baigsis ir mes sveiki susijungsime bendruose darbuose. 
 

Edita Sėdaitytė. Vyriausioji kultūrinių veiklų koordinatorė 

Mano kasdienybė atrodo beveik taip pat, kaip ir seniau, tik nereikia važinėti viešuoju transportu ir darbe galiu sėdėti su pižama. Bet, jei rimtai, tai nesmagu nematyti žmonių. Aš visada galvojau, kad man patiktų dirbti iš namų ir visą laiką būti tik sau ir su savimi, bet tai daug sunkiau nei tikėjausi. Pasiilgstu kolegų. Pasiilgstu renginių dalyvių ir lankytojų, jie buvo tokia natūrali gyvenimo dalis, kad dabar atrodo, jog dingo pusė darbo šarmo.

Pakankamai stipriai jaučiu nerimą ir neapibrėžtumą. Šitas jausmų kokteilis labai trukdo ir susikaupti darbui, ir skaityti, ir tiesiog atsipalaiduoti. Bet trečiąją karantino savaitę darosi po truputį lengviau, įgavau naminio darbo ritmą ir veiklos bei ateities renginiai planuojami daug sklandžiau. 
 

Odeta Maziliauskienė. Vyriausioji bibliotekininkė 

Mano darbo diena iš namų prasideda nuo darbo kalendoriuje suplanuotų darbų peržiūros, laiškų skaitymo ir atsakymų rašymo el.pašte su puodeliu kvapnios kavos. Čia niekas nepasikeitė, taip darbą dažnai pradėdavau ir bibliotekoje. Pasikeitė tik tai, kad dabar kolegės neužsuka pasisveikinti, gyvai neaptariame bendrų darbų. Dabar visi klausimai – virtualioje erdvėje ar telefonu. Labai pasigendu bendravimo esant šalia, be to, bet kokį klausimą suderinti kartais užtrunka dvigubai ilgiau. Kaip visada, stengiuosi susiplanuoti veiklas ir susirašyti į savo darbo kalendorių, o darbo pabaigoje pasitikrinu, ar viską pavyko įgyvendinti. Stengiuosi neprarasti darbo planavimo įgūdžių, nes viskas baigsis ir vėl grįšime į biblioteką. 

Ugnius Raugalas. Vyresnysis edukatorius 

Aš mėginu derinti darbą iš namų ir atsargų nuvažiavimą trumpam į biblioteką. Anksti ryte atsikėlęs ir dažniausiai dar nepusryčiavęs, automobiliu arba dviračiu (dabar kiek atšalę, tai laukiu šiltesnių orų) nuvažiuoju į biblioteką ir paleidžiu dar vieno apsauginių rėmelių komplekto gamybą 3D spausdintuvu. Tuomet važiuoju namo ir kruopščiai plaunu rankas, o papusryčiavęs sėdu prie darbų.  

Bandome į du kambarius ir virtuvę su darbais sutilpti keturiese  – nuotoliniu būdu pamokas vedanti žmona, prie planšetės ir vadovėlių besimokanti antrokė dukra bei visų dėmesio ir žaidimų norinti šešiametė – tai ne visada pavyksta. Visgi stengiuosi tarp einamųjų darbų prie telefono ir kompiuterio (pastaruoju metu tai, dažniausiai, laiškai ir skambučiai koordinuojant akinių rėmelių 3D spausdinimą) spėti ir virtualias edukacijas paplanuoti, susijusią programinę įrangą patestuoti, video medžiagą pagal galimybes sumontuoti ar pan. Tiesa, filmuoti, ieškant ramesnio kampelio, vėlgi teko grįžti į biblioteką.  

Po darbų su šeima dažniausiai važiuojame į sodą, o grįžus kartais ir dar kartą tenka važiuoti į biblioteką. Viešose vietose, kur būna žmonių, nesilankau, bet būdamas bibliotekoje ką nors palietęs dažnai dezinfekuoju rankas.  Apskritai, manau, kad dirbti tapo gerokai sudėtingiau. Dingo tiesioginis kontaktas su žmonėmis, galimybė iškart reaguoti į poreikį, atsakyti į klausimus, jau nekalbant, kad lankytojai negali pasinaudoti turima bibliotekos įranga (ką jau kalbėti apie knygas). Žinoma paruošti online edukaciją nėra kažkokia naujovė, tačiau šiuo metu gerokai išaugus internetinio turinio pasiūlai (o ir taip jau ji milžiniška) tenka pasukti galvą, kaip parengti kažką išskirtinio ir sulaukiančio dėmesio. Kita vertus, moksleiviams pusdienį praleidus prie kompiuterių besimokant nuotoliniu būdu, norėtųsi jiems siūlyti verčiau pajudėti, nei tolimesnę dienos dalį toliau edukuotis per ekraną. Stengsiuosi išgryninti pasiūlą – gal reikėtų persiorientuoti į šiuo metu dar daugiau namuose sėdinčius senjorus, rengti nuotolines edukacijas jiems? 

Dėkojame savo kasdienybe pasidalinusiems kolegoms. Kviečiame ir jus būti atviriems, supratingiems vienas kitam ir nepamiršti, kad po kurio laiko susitikę imsime kur kas stipriau vertinti gamtą, artimuosius ir draugus bei viešajame transporte šalia sėdinčius nepažįstamuosius.