Ką 2022 metais skaitė ir ką rekomenduoja skaityti bibliotekos darbuotojai?

Ką 2022 metais skaitė ir ką rekomenduoja skaityti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai? Kolegas apklausė ir informaciją parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė-analitikė Aušra Gudavičiūtė.

Vyriausioji bibliotekininkė Reda Steniulienė: „Neseniai perskaičiau Jo Nesbø knygą „Karalystė“. Skirtingai nei kitos šio autoriaus knygos, tai ne detektyvas. Joje labai giliai narstomos šeimos, ištikimybės jai, artimųjų santykių temos. Puikus rašytojo stilius, puikus vertimas į lietuvių kalbą (iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė).“

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vadovė Aldona Jeleniauskienė: „Robertas Petrauskas yra žinomas romanų apie II pasaulinį karą autorius, tačiau jo „Poltava“, išleista ir kaip garsinė knyga, nukelia į kitą laikmetį – XVIII amžių. Rekomenduoju garsines knygas, tik reikėtų išsirinkti profesionaliai įgarsintas, su tekstą išradingai papildančiu garso takeliu. Muzika, aktoriaus balsas gali išryškinti tekstą, padėti pajausti pauzes, sužadinti jausmus. Be to, knygų klausymas sutaupo laiko,  klausyti galima kelionėje, per pietų pertrauką arba atliekant kitus darbus. Garsinės knygos taupo regėjimą, tausoja nuo kompiuterių pavargusias akis. Manau, garsinės knygos skirtos tiems, kuriems svarbus  ne tik skaitymo, bet ir garsų pasaulis.“

Informacinių išteklių skyriaus vadovė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė: „Labai mėgstu Lotynų Amerikos prozą, Garcíą Gabrielį Márquezą, fantastišką įspūdį palikusi knyga – tai Carloso Marios Dominguezo „Popierinis namas“, kūrinys apie tai, kaip biblioteka „suvalgo“ žmogų. Neužmirštamas brazilų rašytojo Jorge Amado romanas „Gabrielė“. Dar labai išlikę Irvino D. Yalomo psichoterapinės knygos, ypač didelį įspūdį paliko šio autoriaus „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Iš lietuvių prozininkų turiu vieną „mylimuką“ – Eduardą Cinzą, iš poetų – Henriką Radauską, o  iš „beprotiškų“ autorių – Kostą Ostrauską ir jo dramas.“

Vyriausioji metodininkė Audra Sadeckienė: „Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“.

Vyriausioji informacinio raštingumo koordinatorė Daiva Kiminaitė: „Apie paskutinę perskaitytą mėgstamo autoriaus Kazuo Ishiguro knygą „Klara ir saulė“ galėčiau pasakyti daug ką gero, bet vis dėlto tai – ne mano knyga. Tuo tarpu šio autoriaus pirmosios perskaitytos knygos – „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“ – tiesiog pribloškė. Jų gylis ir minties galia; jos – tikra tobulybė. Būtent dėl jų norėjosi skaityti viską, kas šio autoriaus jau yra išleista lietuvių kalba. O kalbant bendrai – pastaruoju metu skaitau per mažai ir dėl to ant savęs pykstu. Visą gyvenimą knyga buvo mano geriausia draugė; privalau jos neišduoti.“

Vyriausioji komunikacijos metodininkė Donata Baniūnienė: „Turiu tokią keistenybę, kad kai išeina knyga ir ji tampa labai populiari, vengiu ją skaityti. Nežinau, kaip tą paaiškinti. Kažkaip nesinori plaukti su visais pasroviui. Be to, puikiai išmanau, kaip veikia marketingas. Milijonais parduodama knyga nebūtinai yra verta dėmesio, o gyvenimo būdo laidose besifilmuojantys rašytojai a priori nėra genijai. Todėl tik neseniai perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Danielius Dalba & kitos istorijos“, kuri išleista dar 2012 metais. Bet nežinau, ar noriu ją rekomenduoti skaitytojams ir kolegoms. Tačiau tikrai rekomenduoju nepraeiti pro lietuvių rašytojų knygų lentyną mūsų bibliotekoje – domėkimės savo šalies autoriais, palaikykime juos skaitydami kūrybą.“

Vyresnioji bibliotekininkė-kultūrinės veiklos koordinatorė Gina Justina Raibužytė: „Iš vaikų literatūros klasikos – Frances Burnett „Paslaptingas sodas“, visos Roaldo Dahlio knygos – „DGM“, „Matilda“, „Džeimsas ir milžiniškas persikas“. Iš suaugusiųjų literatūros – Andyʼio Weirʼo „Projektas „Sveika, Marija“ – apie misiją išgelbėti Saulę. Tai mokslinės fantastikos žanro knyga, parašyta su labai puikiu humoru, įdomi istorija, labai lengvai skaitosi. Nustebina pati idėja apie Saulės užgesimą ir jos išgelbėjimą, pateikiama daug naujų konceptų. Man labai patiko ir šio rašytojo knyga „Marsietis“.

Vyresnioji bibliografė Inga Bartkuvienė: „Blaiseʼo Pascalʼio „Mintys“.

Edukatorė Irina Jarec: „Mėgstu fantastiką, tai rekomenduočiau Rayʼaus Bradburyʼio „Marso kronikas“ ir visus šio autoriaus apsakymus.“

Kultūrinių renginių organizatorė Jurga Kauzonienė: „Carlo Gustavo Jungo „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“.

Vyriausioji bibliotekininkė Karmela Rudaitienė: „Yuvalʼio Noah Harariʼio „Sapiens: glausta žmonijos istorija“.

Dailininkė Kristina Karvelytė: „Dažniausiai skaitau profesinę literatūrą. Šiuo metu – Claireʼės Wellesley-Smith „Slow Stitch/Mindful and contemplative textile art“, kurioje autorė dalijasi savo požiūriu, asmenine patirtimi ir praktika šiuolaikinės tekstilės srityje. Taip pat skaitau Jean-Christopheʼo Mončio „Mano Tėvas Antas/100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ – tai labai gražiai išleista knyga, kur, sūnaus pasakojime apie savo tėvo, menininko ir skulptoriaus, gyvenimą ir kūrybą, šviesiai, šiltai ir jautriai skleidžiasi tėvo ir sūnaus ryšys. Rekomenduoti knygą kitam yra labai sunku, nes skaitymas – labai asmeninė patirtis, priklausanti nuo žmogaus gyvenimo etapo, tuometinių pomėgių, poreikių.“

Vyriausioji bibliotekininkė Lina Vidrinskienė: „Rekomenduoju perskaityti Cho Nam-joo knygą „Kim Džijongė, gimusi 1982“ ir pasidiskutuoti su artimaisiais. Gali nustebinti tiek pojūtis skaitant, tiek artimųjų požiūris.“

Vyresnysis bibliotekininkas Linas Janulevičius: Henry David Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“ – tai knyga iš mano vaikystės ir jaunystės, man, kaip gamtos žmogui, ji labai reikalinga. Visos Harukio Murakamio, Hermano Hesės knygos. Joms skaityti reikia turėti kantrybės, aš jos turiu.“

Vyresnioji bibliotekininkė Milda Bieliauskaitė: „Dee White „Berniukas su žvaigžde kojinėje“ – tai knyga apie II pasaulinio karo metus, kaip musulmonai gelbėjo žydų vaikus. Chris Naylor-Ballesteros „Eime slėpynių!“ – labai interaktyvi knygelė mažiausiems, kuri moko skaičiuoti. Iš knygų vyresniesiems paaugliams išskirčiau Clémentineʼos Beauvais „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ – tai nuostabiai protingai sarkastiškai juokinga knyga. Manau, kad tokios knygos, parašytos su sveiku humoro jausmu, gali padėti susiformuoti tinkamą požiūrį į pasaulį, įvairias bėdas, kūno įvaizdį, nes pagrindinė herojė yra apkūni, ir knyga skatina protingai pasižiūrėti į tobulo kūno kultą.“

Vyresnioji bibliotekininkė Milda Markovskytė-Šapurova: „Paskutinė knyga, kurią perskaičiau ir rekomendavau kolegoms bei skaitytojams – tai Benjamíno Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“.

Vyresnysis multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis: „Dar mokykloje man labai patiko Antano Škėmos „Balta drobulė“. Mėgstantiems laukinius augalus ir norintiems ką nors iš jų susikurti, pasigaminti, rekomenduočiau Ievos Šidlaitės „Ką kanda šalna“ – šiltą gamtišką knygą su labai gražiomis nuotraukomis.“

Vyresnioji bibliografė Irena Nijolė Sisaitė: „Viena iš paskutinių mano perskaitytų knygų – istoriko Aurimo Švedo pokalbiai su visuomenės veikėja, filologe ir teatrologe, dramatiškos biografijos asmenybe Irena Veisaite (1928–2020) „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Knyga man paliko labai didelį įspūdį. Perskaičius ją atsiskleidė jaudinantis, tragiškas, labai turiningas Irenos Veisaitės ir jos artimųjų gyvenimas, taip pat Lietuvos ir Estijos teatrinio gyvenimo panorama. Esu ne kartą mačiusi ir girdėjusi I. Veisaitę dalyvaujant ir įdomiai  kalbant įvairiuose renginiuose.
Man rodos, labai svarbi autorės mintis, kad „gyventi irgi yra menas, gyvenimui, kaip meno kūriniui, irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas“.
Beje, Irena Veisaitė yra gyvenusi mūsų bibliotekos pastate Trakų gatvėje, kai ją Antrojo pasaulinio karo metais buvo priėmusi į savo šeimą visuomenės ir politikos veikėja, publicistė, žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė Stefanija Ladigienė, kuriai ant šio pastato 2021 m. vasarą atidengta memorialinė lenta.“

Vyriausioji bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė: „Mėgstamiausios knygos gal ir neturiu. Bet per vasarą labai daug skaičiau, buvo prisikaupę neskaitytų naujienų. Paaugliams rekomenduočiau Kimberly’ės Brubaker Bradley „Pusiaukelėje į dangų“ – skaitant ją nesijaučia, kad tai būtų „padaryta“, „sudėta“ istorija. Joje vaizduojamas mamos ir dukters santykis, sudėtinga šeimos situacija, mirus artimam žmogui. Paminėčiau ir tos pačios autorės knygą „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Paskutinė skaityta – Dano Smitho „Mano draugas priešas“ apie II pasaulinį karą, kaip vaikai išgelbsti vokiečių parašiutininką, išgelbsti priešą, ir tarp jų užsimezga ryšys. Dar – Marios Parr „Vaflinės širdelės“, visada Astrida Lindgren, klasika.“

Bibliotekininkė Ona Juršėnienė: „Aš neskaitau madingų knygų. Skaitau senąsias knygas arba iš naujų išsirenku kitokias – memuarines, dokumentiką, parašytą grožinės literatūros forma. Neseniai per dvi dienas perskaičiau Jun'ichiro Tanizaki knygą „Raktas“ apie japonų seksualinę kultūrą šeimoje. Mes tik įsivaizduojam, kad japonai uždari. Taip, jie uždari, konservatyvūs, bet knygoje vaizduojami keturi veikėjai, šeimos nariai, kurių gyvenime susiduria senamadiškasis Kioto auklėjimas ir vakarietiška kultūra. Japonija – labai šiuolaikinė šalis technologijų prasme, bet turi ir gilių senųjų dalykų, nuo kurių, mums rodosi, jie nenukrypsta. Bet iš tiesų niekam nematant moka ir pašėlioti. Toje knygoje pateikiama japonų sekso anatomija. Tai ne koks paprastas meilės romanas, o psichologiniu aspektu gvildenami sudėtingi dalykai. Sovietmečiu iš japonų literatūros žinojome nebent Kōbō Abeʼės „Žmogus-dėžė“, „Moteris smėlynuose“, Ryūnosukeʼės Akutagawos kūrinius. Dabar atsiranda daugiau ir skaitytojai ima teirautis japonų literatūros.“

Vyriausioji bibliotekininkė fondo organizavimui Rasa Kraujalė: „Visada nemažai skaitydavau, bet pastaruoju metu – kaip apsėsta (juokiasi). Jau anksčiau stebėdavau, kas išleidžiama, o pradėjus dirbti bibliotekoje, per mano rankas pereina visi nauji leidiniai, tai norimų perskaityti knygų krūvelė tik ir auga. Esu perskaičiusi visas Jo Nesbø knygas, bet tai labiau literatūra „smegenų išvalymui“. Dabar skaitau Richardo Powerso „Sutrikę“ apie tėvo ir Aspergerio sindromo bruožų turinčio sūnaus bendravimą. Tai JAV Pulitzerio bei Nacionalinei premijoms nominuota knyga. Veikėjai keliauja gamtoje, minimi visokie gyvūnų pavadinimai. Mano jaunėlis sūnus labai domisi gyvūnais, bet jam dar tą knygą per anksti skaityti, galbūt kai ūgtels. Tokią, geresnę, knygą, manau, išsaugosiu savo lentynoje. Dar skaičiau norvegų autoriaus Simono Strangerio romaną „Šviesos ir tamsos enciklopedija“, kurio centre – Norvegijos Trondheimo mieste esantis pastatas, liūdnai pagarsėjusi Rinano vila, kurioje nacių okupacijos metais buvo įrengtos tardymo patalpos. Tame mieste kelis sykius lankiausi. Romano veikėjas – norvegas, dirbęs toje nacių tardymo įstaigoje. Tai truputį biografinė knyga: knygos autorius asmeniškai susijęs su pasakojamais įvykiais. Pagaliau perskaičiau Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, šią knygą man paskolino, nes bibliotekoje labai ilga laukiančiųjų ją gauti eilė. Dar paminėčiau Sally Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu?“ Būna, kad gyveni ilgai su knyga, o būna, kad net pamiršti, kaip vadinasi. Į gausią savo namų biblioteką bandau surinkti po vieną Nobelio literatūros premijos laureatų knygą.“

Vyriausioji kultūrinių veiklų koordinatorė Rūta Skorupskaitė: Mūsų bibliotekos Skaitytojų klube aptarta Alinos Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“ – superinė knyga, su humoru ir gera istorija, visų labai skaitoma. Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ – perskaičiau, man buvo įdomu, bet nepasakyčiau, kad kažkas ypatingo. Hannahʼos Rothschild „Meilės neįmanomybė“ – apie vieną paveikslą, labai smagi knyga apie tai, kaip galima įsimylėti paveikslą.“

Vyriausioji mokymų metodininkė Vida Kaunienė: Romanų seniai nebeskaitau arba skaitau retai. Dažniau skaitinėju pažintinę literatūrą. Parekomenduočiau Ireneʼės Vallejo „Knygos gimimas. Kaip užrašytas žodis tapo amžinas“. Ši mokslo populiarinimo knyga tiktų bibliotekininkams ir kitiems skaitytojams pagilinti žinias apie rašto, knygos kultūrą. Draugauju su lietuvių poezija – šiuo metu skaitau Vlado Braziūno naują eilėraščių rinktinę „Laiko pralandos“. Džiaugiuosi ir šiuolaikine lietuvių vaikų literatūra, ypač jaunais jos autoriais bei iliustratoriais.

Vyresnioji bibliotekininkė Violeta Giegytė: Hallgrimur Helgason „1000° moteris“

Vyresnioji bibliotekininkė Zita Paužienė: „Dažnai po gabaliuką paskaitau Kristijono Donelaičio „Metus“.  Dabar yra išleista su žodynėliu, kuriame šiuolaikiniam žmogui paaiškinama, ką reiškia tas ar kitas žodis. Labai ilgai ieškojau senos knygos su iliustracijomis, tokias perku – J. W. von Goetheʼės „Faustą“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“...“

Vyriausioji bibliotekininkė Karolina Šutova: „Šiuo metu skaitau Benjamíno Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, ją galėčiau ir norėčiau parekomenduoti. Kas galėtų pagalvoti, kad šaltos fizikos lygtys gimsta iš tokių dramatiškų jausmų ant beprotybės ribos.“

 Vyriausioji bibliotekininkė Tatjana Grigorčenkienė: „Nelabai randu sau laiko knygai, bet beveik kiekvieną vakarą skaitau sūnui, kol dar prašo, tai vakarinio ritualo dalis. Dabar skaitom mano vaikystės knygą „Brolių Grimų pasakos“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954). Ji tokia miela savo senumu…“

 Edukatorius Ugnius Raugalas: Abdulrazak Gurnah „Rojus“.

 Vyriausioji bibliografė Zita Tiukšienė: „Viena iš įdomiausių neseniai mano skaitytų knygų, kurią galėčiau rekomenduoti, yra garsaus lenkų rašytojo Piotro Adamczyko romanas „Ilgesių namas“, kurį iš lenkų kalbos išvertė buvusi mūsų bibliotekos darbuotoja Rytė Janauskaitė. Kaip man sakė vertėja – šis romanas paremtas autoriaus biografija ir asmeniniais įspūdžiais. Veiksmas vyksta pokario Vroclave, buvusiame viename didžiausių vokiečių miestų, kurį Lenkija atsiėmė iš Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo. Įdomiai pasakojama apie seną daugiabutį, kuris prieš karą priklausė žinomo vokiečių rašytojo šeimai. Naujieji gyventojai lenkai įžengia į kultūrine, tautine prasme svetimą aplinką, jie gyvena svetimuose namuose, prie kurių ilgainiui pripranta, bet ryšys su praeitimi labai stiprus. Šis romanas pasakoja apie audringus įvairių kultūrų susidūrimus. Jame paliečiamos ir istorinės, ir moralinės temos. Knyga lengvai skaitoma, parašyta vaizdinga kalba, su humoru. Romanas gavo vieną iš svarbiausių Rytų ir Vidurio Europos literatūros apdovanojimų „Angelus“.

 Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus vadovė Žydrūnė Tichanavičienė: „Pastaruoju metu skaitau daug, bet labiau lengvo pobūdžio romanus, detektyvus, trilerius, tokius kaip Peterio Swansono „Aštuonios tobulos žmogžudystės“, kurią perskaičiau važiuodama į darbą autobusu. Bet iš rimtesnio turinio knygų tikrai sukrėtė Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“. Dar viena patikusi knyga – Suleika Jaouad „Tarp dviejų pasaulių“ apie moterį Suleiką, kuri susirgusi turėjo priimti tam tikrus sprendimus. Patiko Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Vaivos Rykštaitės „Kaip būti“. Daug skaitau, o perskaitytas knygas fiksuoju interneto svetainėje goodreads.com Dar labai gera knyga „Mažiausia pasaulio biblioteka“ – aišku, jos kontekstas liūdnas, nes tai knyga apie Aušvicą, apie tai, kaip Aušvice penkios knygos keliavo iš rankų į rankas. Vienu metu buvau „užsikabinusi“ už istorinės literatūros, o 2020 m., kai buvo minimos Aušvico išlaisvinimo 75-osios metinės, atsirado daug vertimų, ir aš perskaičiau gal šešias knygas apie Aušvicą. Kai kurios iš jų buvo labai sukrečiančios, o ši skleidžia stiprų pozityvą, nepaisant to liūdno konteksto. Esu Harukio Murakamio gerbėja, man labai patinka Sigito Parulskio kūryba. Labai praverčia kolegės Rasos darbuotojams paskelbiamos naujų knygų parodėlės, nes nueinu ir viską norisi perskaityti, taip pat kolegų rekomendacijos, tad kaugė tik auga...“                                                                                                     

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojų rekomenduojamos 2022 metais pasirodžiusios knygos

Vladas Braziūnas „Laiko pralandos“, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Kimberly Brubaker Bradley „Pusiaukelėje į dangų“, iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė, Vilnius, „Nieko rimto“.

Abdulrazak Gurnah „Rojus“, iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Vilnius, „Alma littera“.

Suleika Jaouad „Tarp dviejų pasaulių“, iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė, Vilnius, „Alma littera“.

Benjamín Labatut „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, Vilnius, „Rara“.

Jean-Christophe Mončys „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“, iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė, Vilnius, „Aukso žuvys“.

Cho Nam-joo „Kim Džijongė, gimusi 1982“, iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, Vilnius, „Baltos lankos“.

Chris Naylor-Ballesteros „Eime slėpynių!“, iš anglų kalbos vertė Ieva Šakelaitė, Vilnius, „Debesų ganyklos“.

Jo Nesbø „Karalystė“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, Vilnius, „Baltos lankos“.

Robertas Petrauskas „Poltava“, audioknyga, UAB „Protų kovos“.

Richard Powers „Sutrikę“, iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė, Vilnius, „Alma littera“.

Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“, iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė, Vilnius, „Baltos lankos“.

Sally Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu?“, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Vilnius, „Alma littera“.

Dan Smith „Mano draugas priešas“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Varanius, Vilnius, „Nieko rimto“.

Simon Stranger „Šviesos ir tamsos enciklopedija“, iš norvegų kalbos vertė Rūta Mataitytė, Vilnius, „Balto leidybos namai“.

Peter Swanson „Aštuonios tobulos žmogžudystės“, iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, Vilnius, „Balto leidybos namai“.

Andy Weir „Projektas „Sveika, Marija“, iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas, Vilnius, „Kitos knygos“.

Dee White „Berniukas su žvaigžde kojinėje“, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, Vilnius, „Alma littera“.