Juodosios keramikos paroda primena apie gotikinį Vilnių

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos languose iki gruodžio 31 dienos eksponuojama Eglės Zulonaitės-Paukštienės paroda „Juodoji keramika – gotikinio Vilniaus veidas“. Ji skiriama Vilniaus 700 metų jubiliejui.

Keramikos tradicijos Lietuvoje

Keramika yra itin vertinga Lietuvos kultūros ir taikomosios dailės sritis, jos šaknys gilios, visgi, iki šiol ji menkai tyrinėta. Ypač mažai dėmesio yra skiriama atskiroms keramikos rūšims ir technologijoms. Viena jų – juodoji keramika, etnines tradicijas turinti dailės šaka, vienaip ar kitaip turinti įtakos ir šiandieninių meistrų kūrybai. Juodosios keramikos technika yra viena archajiškiausių ir savičiausių ne tik Lietuvoje, bet visoje senovės Europoje.

Juodoji keramika, galima sakyti, yra LDK skiriamasis ženklas, nes XIV – XVI a. Vilniuje, kaip ir Lenkijos miestuose, juodosios keramikos būdu buvo masiškai gaminami stalo indai bei puodai. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje juodoji keramika sudarė 85 – 95 proc. visos indaujos. Juodoji keramika yra fenomenalus reiškinys, viduramžių laikais apėmęs visą Europą. Įsitvirtinus žiestinei keramikai, masinei keramikos gamybai, ši technologija Vakarų šalyse sunyko, o LDK teritorijose ji išsaugota praktiškai per visą istoriją.

Šios parodos tikslas – pademonstruoti juodosios keramikos archajišką dvasią, kartu elegantiškumą, bent kiek susiliesti su Vilniaus viduramžių pasaulėjauta. Parodos autorė nori prisidėti atkuriant ir išlaikant šią senovinę molio degimo technologiją, kuri Vilniuje gyvavo 700 metų, neišnyko ir šiandien.

  Ugnės Aleksiejūnaitės nuotr.

Juodosios keramikos ypatumai

Parodą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje surengusi Eglė Zulonaitė-Paukštienė pasakoja, kad juodosios keramikos darbų  gaminimo procesas trunka beveik dvi paras. „Molio paruošimas, nulipdymas, nužiedimas, džiovinimas, dekoras, degimas – visa tai trunka parą. Ataušimui duodama dar viena para. Ši keramika yra išskirtinė tuo, kad deginimo gale dedama smalinga pušis – tai audros ar žmogaus pažeista pušis, kuri bando sustabdyti „kraują“, todėl tą vietą apaugina sakais. Pušis metama į krosnį, kuri užkasama žemėmis ir viduj susidaro didžiulė CO2 terpė – smalkės pradeda spraustis tarp molio molekulių. Keramikos paviršius redukuojasi ir pasidengia oksidacine plėvele. Smalkės uždaro poras ir dėl to vanduo neprabėga pro indą“, – juodosios keramikos subtilybes atskleidžia parodos autorė.

Juodosios keramikos degimo išsaugojimui bei šios patirties skleidimui 1995 metais Vilniuje buvo įkurtas Juodosios keramikos centras. Dabar JKC dirbtuvė–galerija „Molio laumė“ įsikūrusi Naugarduko g. 20, Vilniuje.

 Ugnės Aleksiejūnaitės nuotr.

Juodąja keramika domisi visa šeima

Vilniuje gimusi ir Vilniaus universitetą baigusi Eglė Zulonaitė-Paukštienė daugiau kaip 30 metų yra Tautodailininkų sąjungos narė, nuo 1995 metų – Juodosios keramikos centro narė. 2005 metais menininkei suteiktas LR Kultūros ministerijos meno kūrėjo statusas.

„Juodąja keramika kartu su vyru pradėjome domėtis prieš 30 metų, sodyboje specialiai tam pasistatėme krosnį. Man patinka tai, ką darau. Anksčiau, beje, esu dirbusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, tuo pačiu metu užsiimdavau ir keramika. Labai noriu padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kad skyrė finansavimą šiam projektui“, – sako juodosios keramikos profesionalė Eglė Zulonaitė-Paukštienė.

Žmonai pritaria ir vyras Eugenijus Paukštė, kuris pirmasis savo šeimoje pradėjo domėtis juodąja keramika ir vėliau „užkrėtė“ šeimos narius. „Mums šiek tiek susimaišę smegenys dėl juodosios keramikos“, – juokaudamas sako jis.

Parodą iki metų pabaigos apžiūrėti galima ir neužėjus į biblioteką, ji eksponuojama languose ir yra matoma iš Trakų gatvės.

Informaciją parengė Ugnė Aleksiejūnaitė.