Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility

Eduardo Šlekys Gimenez apie šokį bibliotekoje ir tango kultūrą Lietuvoje

Eduardo Šlekys Gimenez apie šokį bibliotekoje ir tango kultūrą Lietuvoje

Eduardo Šlekys Gimenez yra kitoks pašnekovas, nei įsivaizdavau prieš susitinkant gyvai. Jis ne tik moko šokti, bet ir giliai, nuolat permąsto, kodėl šoka tango, ką jam tai reiškia ir ką tango suteikia aplinkiniams. Eduardo meno ir dvasios kalbą kelia pirma visko. Bent jau toks įspūdis susidaro po pašnekesio su juo, kurį ir kviečiu visus paskaityti, o norintys susitikti bus laukiami nemokamoje pamokoje ir milongoje birželio 15 d. Kultūros nakties renginyje Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje.

 

 

 

– Kuo panašūs lietuviai ir Pietų amerikiečiai?

– Žmonės visame pasaulyje ieško būdų būti laimingais. Iš esmės visi esame vienodi – iš kaulų ir mėsos. Turime tuos pačius poreikius. Gal Pietų amerikiečiai, lotynų kultūros žmonės išreiškia savo emocijas greičiau. Kartais dėl to kyla konfliktai, bet manau, kad ta aistra yra reikalinga mūsų gyvenime. Tada atsiranda daugiau tiesos ir šviesos. Šiaurėje žmonės kiek šaltesni., tačiau tai turi privalumų. Jie yra protingesni, ta prasme, kad geriau moka tvarkytis su savimi, savo aplinka. Gerai, kad esame skirtingi, nes mums reikia vienas kito. Kaip pliusas ir minusas. Kartais, kaip Pietų amerikiečiui, man reikia sveiko, šalto proto mąstyti. Manau, kad abu turi egzistuoti, kaip yra. Nieko nereikia keisti.

– Ar nepasiilgstate tos pietietiškos kultūros?

– Pasiilgstu. Tiesa. Tada man reikia žiūrėti filmą, laidą, klausytis muzikos ar skaityti, kad truputį pažadintų mane. Nes ispanų, italų kalbos yra labai triukšmingos, skleidžiančios daug emocijų.

Bet man taip pat patinka ir ramybė. Aš gyvenu tarp tų dviejų upių – galvoje viena pusė mąsto lietuviškai, kita ispaniškai. Ir jos viena su kita bendrauja labai gerai. Kai reikia emocijų, kūrybos, truputį pažadinu tą lotynų, ispanų pusę. Kai reikia konkretumo, drąsos ir valios tai – lietuvių. Manau, kad kalbos galvoje netrukdo. Praturtėja tavo emocijos.

Bet kartais būna, kad jokia kalba negali išreikši emocijų. Patyrei kažkokią emociją, kartais netyčia, atsitiktinai, staiga. Tu nori ją įvardinti ir nerandi žodžių anglų, lietuvių, ispanų, vokiečių kalbose. Manau, kad kalba vis tiek yra antrame plane, antroje vietoje. Pirma yra emocijų, teatro, kūno kalba, kuri, ko gero, buvo pirma kalba nuo civilizacijos atradimo. Tikriausiai labai toli nuklydau nuo klausimo.

– Ne, viskas gerai, man patinka jūsų klausytis.

– (Juokiasi) nes aš manau, kad kalba yra tik įrankis. Svarbiausia yra, ką mes jaučiam. Dabar mes jaučiam kažką – įtampą arba chemiją. Ir tu gali apibūdinti lietuviškai, ispaniškai, bet tikrai nebus tiksliai. Bus apie.

– Taip. Simboliais. Sudėliojame juos ir tiek.

– Ko gero nebus šimtu procentų taip tiksliai, kaip tu jauti. Dėl to man atrodo, teatras yra labai sena pirmoji kalba, kuri nemeluoja, ir turi abstrakčią reikšmę.

– Reikia truputį ir apie tango pakalbėti. Kaip jums atrodo, ar lietuviai geri tango šokėjai? Ar greit išmoksta, perima manierą?

– Aš manau, kad taip. Tačiau grįžtant prie kultūros, lotynų kultūros... Manau, kad Lietuvoje, nežinau ar taip buvo visa laiką, moteris turėjo stiprią rolę, vaidmenį Lietuvos visuomenėje. Moteris Lietuvoje yra stipri. Aišku, gal joms ne visada užtenka, jos stengiasi kovoti dėl vietos visuomenėje. Bet matai – moterys vairuoja labai brangias mašinas, turi aukštą rangą įmonėse. Ką noriu tuo pasakyti, lotynų šalyse, mačizmas yra labai stiprus. Ir tai mūsų laike yra tarsi nuodėmė – neturi būti mačistas, turi būti feministas. Tai labai sunkiai derinama su tango, nors žmonės stengiasi tai padaryti. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Nyderlanduose yra rengiami tos pačios lyties tango vakarėliai. Tačiau tada nebėra konflikto, o tango – visada bus konfliktas. Tango visada veda vyras. Jis yra atsakingas už tango sėkmę. Ir mūsų laike moteris ne visada leidžia, kad vyras valdytų.

Iš kitos pusės mes šokame daugiau nei 100 metų senumo šokį. Tais laikais visuomenė buvo kitokia. Moteris sėdėdavo namuose, megzdavo megztinius ir kojines kaip mano močiutė lietuvė. Bet dabar jau nebe taip. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, visi nori apsikabinti. Visiems reikia šiltos krūtinės prie tavo krūtinės. Reikia, kad paspaustų mentę ir, kad jaustum, kaip tavo stuburas traška iš laimės, iš aistros, iš džiaugsmo.

Aišku, aš kalbu kaip urugvajietis. Europoje tango kitoks. Nepamirškim, kad tango čia atsirado Paryžiaus grietinėlėje. Ir iš Paryžiaus prieš šimtą metų aplankė visas Europos sostines. Jame yra daugiau mados, žvaigždžių, kaukių, vaidybos. O pagrindinė esmė visiškai atvirkščia –Pietų Amerikoje tango gimė priemiestyje, kur gyveno emigrantai, žmonės be pinigų. Iš to liūdesio, nostalgijos, melancholijos ir atsirado tango. Kaip ginklas atsistoti ant kojų, kovoti prieš liūdesį. Pasakyti, kad aš toliau gyvensiu, su krūtine į priekį.

– Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje Kultūros nakties metu vesite šokių pamoką. Kiek laiko reikia, kol mokinys pradeda judėti pagal tango muziką?

– Man atrodo, jei nori gerai praleisti laiką, gali su viena figūra šokti visą vakarą. Per tą laiką tobulėti, šlifuoti judesius, po truputį improvizuoti. Pradžioje išmokome kelias choreografijas, kad mokiniai turėtų kur atsiremti. Jomis gali naudotis kaip įrankiais. Tačiau jei rimtai nori išmokti argentinietišką tango – sakoma, kad mokinys tik po dviejų metų gali atrasti savo asmenybę ir drąsiai su pasitikėjimu šokti.

– O kuo skiriasi šokis ant parketo ir lauke? Lauke plytelės, cementas...

– Jei esi patyręs šokėjas – tu žinai, ką gali daryti šokdamas lauke ir ko ne. Tu saugai savo kojas, nedarai sudėtingų figūrų. Ant parketo gali padaryti viską staigiai ir be jokios baimės. Parketas duoda greitį, pasitikėjimą. Tačiau tango gimė lauke, rajonuose, kur skurdas, emigrantai. Nebuvo pinigų parketui, buvo plytos arba žemės ir niekas nesiskundė.

– Čia lietuviai jus labiau žino kaip tango šokėją, nors jūs vis dėlto esate vokalistas, dainininkas. Visai neseniai vyko jūsų koncertas. Kaip manote, ar lietuvių publika jau sugeba suprasti tango ne tik, kaip šokį, bet ir kaip dainą?

– Aš manau, jeigu tango būtų kilęs Anglijoje – būtų žymiai populiaresnis. Įsivaizduokime, jei Frank Sinatra vietoj New York New York būtų dainavęs Buenos Aires Buenos Aires. Tada tikrai visi žinotų, kad tango pirma yra muzika, o tik po to šokis. Auksinę tango epochą nutraukė atsiradusi technologija. O kas ją turėjo? Šiaurės Amerika ir Anglija. Tada atsirado The Beatles, Elvis, Rolling Stones ir industrija su radiju okupavo namus, po to su televizija, plokštelėmis. Taip ir ėmė mažėti tango populiarumas. Bet kadangi tango buvo ne mada, o kultūra – jis nepražuvo.

– Pats tango šokis asocijuojasi su ugnimi, su aistra. O kaip daina? Ar ji turi išskirtinę spalvą?

– Tas pats. Mes šokame ir dainuojame tuos pačius žodžius. Be abejo su dainavimu kartais gali pasakyti daugiau. Bent jau pats jaučiu, kad daugiau padaryti galiu dainuodamas. Pirmiausia – esu vienas, galiu valdyti kvėpavimą, spausti, vaidinti, viską padaryti ekspromtu, staigiai, pagal save. Šokyje, pirmiausia, yra du. Ir pagrindinis darbas atliekamas kūnu. Kūnas yra objektas, gali jo trokšti, norėti, arba ne. Gali nekęsti.

Prancūzai perėmė šokį. „Mums nereikia mąstyti ir galvoti. Mums reikia kūno kalbos ir aistros“, – sakė jie. Seksualumo, gražių kojų, vyriškų vyrų. Tai tik gražus šou. Reikia būti atsargiam, kad tango netaptų preke, sekso objektu. Kadangi mūsų visuomenė gyvena taip greitai. Šampūnų, dantų pastos reklamos – su pusnuogėmis merginomis. Pripažinkime, kad gyvename tokioje epochoje, kur kūno noras yra pirmoje vietoje.

Tango labai tinka šiuo metu. Pardavėja, ofiso darbuotoja, moteris dirbanti žavesio neturintį darbą gali sakyti, kad šoka tango:  „Atsargiai. Esu kitokia, esu aistringa“. Tango atgaivina, perkelia žmones iš minties į gyvenimą ir duoda viltį.

– Kaip ir atsiradimo metu, tango išsaugo savo pagrindinę mintį.

– Teisingai. Tą patį norėjau pasakyti. Iš esmės – niekuo nepasikeitė. Žmonės, kurie gyveno priemiesčiuose, nematė jokios ateities savo gyvenime. Jie tikėjo, kad per tango gali pasiekti, pirmiausia, centrą, tada atsidurti restorane, po to teatre, po to važiuoti į Europą ir būti ponais su peteliškėmis, o moteris būti madame. Tas pats vyksta dabar. Tu gauni kitą asmenybę, kaip pelenė. Tango turi magiją ir žmonės atranda savo alter ego. Nes aš tikiu, kad mes esame bent jau du. Gali tai pažadinti, parodyti su tango.

– O kokie jūsų ateities planai, ką dabar galvojate, kuriate naujo. Ar tiesiog norite pailsėti?

–Ne. Aš esu du, kaip jau kalbėjome. Kita mano pusė yra susijusi su muzika. Mano specialybė yra muzika. Aš studijavau muzikologiją ir operinį dainavimą Montevidėjuje (Urugvajus aut.past.). Dainavimo mokiausi ir čia, Lietuvoje. Noriu daugiau realizuoti save su savo kūryba. Kurti muziką ir ją atlikti gyvai yra nuostabus jausmas, gal truputį savanaudiškas, egoistinis. Bet manau, kad mes daug ką darom dėl savęs. Jūs mane kalbinate dėl savęs, aš kalbu dėl savęs.

– Klausytojas irgi dėl savęs ateina į koncertą.

–Taip. Ir aš muzikoje randu daugiau vietos save išsakyti, laisvės. Tango yra mano kitas Eduardo. Aistra, kūno kalba. O muzika yra kalba su siela, su dvasia.

– O tai ką darytumėte, jei jums daugiau neleistų šokti tango ir dainuoti?

–Ką daryčiau? (susimąsto)

Būčiau kino režisierius. Nežinau. Vis tiek neišeičiau iš meno. Deja, esu truputį apribotas, neturiu daug ryšio su žemiškais dalykais. Manęs nedomina nei mašinos, nei namai. Daiktus mes paliksime žemėje, bet menas visada lieka, visada išliks. Stengiuosi savo būdais, sugebėjimais išlikti laike. Ir jūs, ir visi – būsime tik prisiminimai. Bet gal bus daina, muzika, geri prisiminimai.

Tango atneša daug laimės. Aš dirbu su jausmais. Ko gero tai yra mano impronta. Toks buvau sukurtas, taip išauklėtas – dirbti su jausmais ir su žmonėmis.

– Ir paskutinis klausimas, kurio mano kolegė norėjo paklausti, o mokate šokti liaudies šokius? Lietuviškus.

– Matot, aš esu Lietuvos kilmės, bet ne iš to Montevidėjaus rajono, kuriame buvo lietuvių bendruomenė. Jie gyveno Cerro rajone,  Kalno. Aš iš kito priemiesčio. Gyvenome toli nuo ten, atstumas tik 20 kilometrų, bet kai esi vaikas – labai toli. Tada neišmokau liaudies šokių, deja. Mano visi draugai ir pažįstami iš Lietuvos bendruomenės mokėjo, tai suteikė galimybę keliauti, dalyvauti šokių šventėse.

Man labiau patinka šokti tango. Jauti žmogų arčiau. Žingsnis visada yra ant žemės, nereikia šokinėti, kaip su polka. Ir liaudiškų šokių muzika yra primityvi, kitaip nei tango. Tango – tai naktis, pavojus, pagundos.

 

Eduardo Šlekį Gimenez kalbino Paulius Olšauskas

Biblioteka visiems
AVBA
Bibliotekų tinklaraštis
Tvari biblioteka
Šeimadienių biblioteka
Skaitykis su knygomis
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Ibiblioteka.lt
Knygų startas
Epaveldas
Draugiškas internetas