Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos įprasminimas bibliotekoje

Nuo 1955 metų biblioteka vadinasi poeto Adomo Mickevičiaus vardu. Kaip Adomo Mickevičiaus kūryba ir gyvenimas atsispindi bibliotekos veikloje šiandien, kalbame su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos istoriku, vyresniuoju bibliotekininku-tyrėju Eduardu Budriu.

-Kodėl biblioteka buvo pavadinta būtent Adomo Mickevičiaus vardu?

Priežastis yra proziškesnė ir mažiau romantiška, negu gali pasirodyti. Mes buvome įkurti, kaip ir visos apskričių bibliotekos, šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje. Ir taip jau išėjo, kad 1955 metais buvo minimos Adomo Mickevičiaus mirties 100-osios metinės. Tuo metu net kelios vietos Lietuvoje buvo pavadintos jo garbei, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus mokykla.

Adomas Mickevičius dėl savo gana kontraversiškų politinių pažiūrų antroje gyvenimo pusėje, sovietinės valdžios buvo priimtas kaip utopinio socializmo mąstytojas. Jis iš tikrųjų nebuvo utopinio socializmo mąstytojas, bet būdamas emigracijoje redagavo žurnalą „La Tribune des Peuples“, kuriame publikacijas skelbė labai daug ankstyvųjų revoliucionierių. Adomas Mickevičius buvo nacionalinių išsivadavimų, revoliucijos šalininkas. Dėl to jis sovietų laikais buvo politiškai priimtinas poetas, kurio vardu buvo vadinamos įstaigos. Kitos bibliotekos irgi gavo vardus, bet tokius, kad po nepriklausomybės atgavimo jais atsikratė labai tyliai ir greitai. Tuo tarpu mes savo vardu džiaugiamės iki šiol.

-Būna atvejų, kai žmonės, nebuvę šioje bibliotekoje, pagalvoja, kad čia ras tik lenkiškų knygų. Tokio mąstymo paneigti tikriausiai nepadeda ir bibliotekos logotipas, kuriame matome Lenkijos valstybės vėliavos spalvas.

Šios spalvos pasirinktos dėl Adomo Mickevičiaus giminės herbo. Jame yra raudona ir balta gėlė. Mūsų bibliotekos logotipo raudonos spalvos atspalvis yra tamsesnis ir jis paimtas iš Adomo Mickevičiaus herbo. Mes labai sąmoningai rinkomės šias spalvas.

Dabar biblioteka turi ir žalią logotipą, kuris susijęs su mūsų priimta tvarumo deklaracija, bet vis tiek pirmenybę teikiame logotipui, kuris turi sąsają su Adomu Mickevičiumi. Esame įsikūrę buvusiuose Tiškevičių rūmuose, tai yra, pastate, kuris nebuvo statytas bibliotekai. Ir būtent rūmai iš tos pačios epochos, kaip Adomas Mickevičius. Tai yra mūsų bibliotekos išskirtinumas, mes simbolizuojame tą romantinę epochos dvasią. Tai atsispindi ir mūsų vizualikoje.

-Kuo Adomas Mickevičius išsiskyrė iš kitų Romantizmo laikotarpio poetų? Visgi Lietuvoje turėjome ir A. Baranauską, ir Maironį?

Pirmiausia turėčiau akcentuoti, kad jis buvo pirmasis. Nuo Adomo Mickevičiaus prasidėjo romantizmas. Paminėtieji Antanas Baranauskas ir Maironis buvo didžiuliai Adomo Mickevičiaus „fanai“. Štai A. Baranauskas „Anykščių Šilelį“ rašo įkvėptas miško ir medžioklės scenų iš A. Mickevičiaus „Pono Tado“. Maironis verčia Mickevičiaus poeziją į lietuvių kalbą. Maironio poezijai, ypač ankstyvajai, didžiulę įtaką darė Adomas Mickevičius.

Adomas Mickevičius buvo iš tos auksinės kartos, Filomatų kartos, kuomet Vilnius trumpam laikui buvo tapęs didžiuliu kultūros centru. Adomas Mickevičius buvo pirmasis Romantinio sąjūdžio poetas, stojęs prieš senąją Apšvietos ideologiją. Niekas taip stipriai nekūrė romantizuoto Lietuvos praeities įvaizdžio, kaip Adomas Mickevičius. Net ir, pavyzdžiui, Simonas Daukantas. Jis yra tos pačios kartos, kaip Adomas Mickevičius, jis yra apskritai pirmasis pasaulyje A. Mickevičiaus kūrybos vertėjas. Jaunystėje A. Mickevičius rašė šiek tiek imituodamas senovišką kronikos stilių. Ankstyvąją A. Mickevičiaus poeziją S. Daukantas vertė galvodamas, kad verčia senąjį Lietuvos istorijos dokumentą. S. Daukantas priėmė šitą koncepciją. Adomo Mickevičiaus „Gražinoje“, „Živilėje“, „Konrade Valenrode“ randame Lietuvos istorijos siužetus. Idėja „iš Lietuvos praeities semtis stiprybės“ ateina iš A. Mickevičiaus laikų.

-Kad suprastume Adomo Mickevičiaus kūrybą, ko gero reiktų suprasti ir laikotarpį, kuriuo jis gyveno ir kūrė. Ar biblioteka vykdo panašias edukacijas jaunimui?  

Tikrai taip, ir pats tokias edukacijas organizuoju. Jose pasakoju tiek apie A. Mickevičiaus epochą, tiek apie jo kūrybą. Iš tikrųjų, labai teisingai pastebėta, kad A. Mickevičiaus kūryba nėra niekaip atsiejama nuo laikmečio, kuomet jis gyveno. Jis iš esmės visą laiką rašė tai, ką matė. Antroji „Vėlinių“ dalis – tai jo vaikystė, valstiečių gyvenimo atspindžiai. Trečioji dalis yra praktiškai autobiografinė poema, kur aprašomi dėl politinių priežasčių įkalinti studentai. Poemos veikėjai yra tie patys A. Mickevičiaus draugai. Arba kūrinys „Ponas Tadas“ – tai irgi idealizuotas vaikystės prisiminimas. A. Mickevičius nerašo to, ko nematė ir nepatyrė. Štai jis įkurdino Kęstučio pilį Kaune. Kodėl Kaune? Pats tuo metu Kaune mokytojauja. Aprašo kovas su kryžiuočiais tose vietose, kur jis tuo metu keliauja. Arba „Krymo sonetuose“ persikūnija į literatūrinį personažą klajoklį Mirzą, išgyvenantį mistinius potyrius. Tai, kas jį jaudina, paveikia, poetas vėliau transformuoja į savo literatūrą.

Vilnius yra A. Mickevičiaus miestas. Iš tikrųjų yra daug poetui svarbių miestų, nes jis nuolat keliavo. Tačiau Vilnius apima tą laikotarpį, kai jis pradėjo publikuoti kūrybą. Vilnius jo poezijoje iškyla ne kartą.

-Koks projektas, kuriuo siekiate įprasminti Adomą Mickevičių bibliotekoje, jums atrodo svarbiausias?

Šiuo metu didelį dėmesį skiriame Filomatams, sukūrėme apie juos kilnojamąją parodą. Gerai yra suprasti A. Mickevičiaus kūrybą, bet tai neįmanoma be epochos kontekstų išmanymo. Vienas iš svarbesnių kontekstų yra Filomatai. A. Mickevičius nėra vienišas genijus, ne, tai buvo visa karta. Su šia paroda dabar keliaujame po Vilniaus ir Alytaus regionų savivaldybių viešąsias bibliotekas. Atvežame parodą, papasakojame apie poetą, pasiklausome poezijos.

-Įdomu, ar daug dėmesio susilaukia tokie keliaujantys projektai apie Adomą Mickevičių, ar žmonės šiandien domisi šiuo poetu?

Sunkus klausimas. Vedant edukacijas tikrai labai dažnai tenka susidurti su A. Mickevičiaus tautybės klausimu. Girdžiu klausimų, kiek jis buvo lietuvis. Kitas dalykas, kad poeto asmeninis gyvenimas, meilės reikalai žmones domina labiau, nei jo kūryba. Adomo Mickevičiaus kūrybą dauguma mūsų skaitome ne originalo kalba, o vertimus į lietuvių kalbą. Tai nėra geriausias būdas pažinti poetą. Bet aš vis tiek stengiuosi patenkinęs tuos „degančius“ klausimus dėl tautybės ir meilės romanų, parodyti, kad Adomas Mickevičius buvo be galo įvairiapusė asmenybė.

-Ar bendradarbiaujate su Lenkijoje esančiomis bibliotekomis ar kultūros įstaigomis, susijusiomis su Adomu Mickevičiumi?

Tikrai taip. Praėjusiais metais keliavome į Vroclavą, lankėmės Pono Tado muziejuje, Ossolineum institute, taip pat palaikome puikius santykius su lenkų biblioteka Paryžiuje, kurią įkūrė ir ilgą laiką muziejų ten puoselėjo A. Mickevičiaus sūnus, vėliau – anūkė. Šiandien Adomas Mickevičius ir jo kūryba nėra tas nesantaikos obuolys, kuriuo nepasidalina skirtingos tautos, tai labiau bendras atspirties taškas domėtis poeto gyvenimu ir kūryba.  

-Bibliotekos Youtube galima rasti vaizdo įrašų ciklą „Adomo Mickevičiaus pėdomis“. Kaip kilo jo idėja?

Ši idėja kilo karantino laikais, nes iki tol paskaitos apie Adomą Mickevičių vykdavo gyvai. Ateidavo gimnazistai, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai, kiti skaitytojai. Karantino metu nufilmavome kelias paskaitas ir kilo mintis sukurti vaizdo įrašų ciklą. Kam pasakoti apie Adomą Mickevičių knygų fone, jeigu galima Vilniaus universiteto kieme, Kaune, kur jis dirbo, gamtoje, kuri jį įkvėpė... Taip gimė septynių vaizdo įrašų ciklas, kuriame pasakojimai apie Adomo Mickevičiaus gyvenimą ir kūrybą yra gyvi, paremti dialogu. Informaciją derinome prie atmosferos: kai gražus peizažas, tai nešnekėsi sausai, stengiesi pasakoti įkvepiančiai, netgi kažkiek romantiškai.

Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė VU studentė, bibliotekos praktikantė Deimantė Važinskytė.