Naujoje parodoje – išskirtiniai portretai ir konceptualūs natiurmortai

Nuo spalio 30 iki lapkričio 18 dienos Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje eksponuojami dailininkės, rašytojos, humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės tapybos darbų paroda. Kuratorė – menotyrininkė, galerininkė Jolita Mieželaitienė.

Parodoje  pristatoma 16 autorine technika nutapytų paveikslų, sukurtų 2006-2023 metais. Dalis jų yra jaunuolių ir moterų portretai – tai savotiškas kelerius metus trunkantis eksperimentas, kuomet tapoma skirtingu laiku, skirtingais potėpiais, dažnai itin plonais teptukais. Autorė sako, kad portretinėje tapyboje jai yra svarbu atskleisti portretuojamojo, ypač jauno žmogaus, asmenybės psichologiją, vidinę erdvę ir struktūrą, netgi dramą, būdingą senųjų meistrų tapybai ir parodyti kitus vaidmenis, kuriuos pavyksta išgauti bendrame portreto kūrimo procese. Portreto tapymas yra lėtas, todėl trunka ilgai, tai nėra pasyvi situacija, o bendra kūryba, psichologinė studija, bendravimas ir tyrinėjimas, kiek galima išmokti iš kito žmogaus, užmezgant giluminį santykį su juo. Portretų herojai yra jauni žmonės, ambicingi kūrėjai ir menininkai Tai asmenybės, į kurių vidinį pasaulį nėra paprasta surasti raktą, tačiau labai įdomu.

Kituose tapybos darbuose nature morte konceptualiai išskleisti objektai/augalai. Jų šešėlių (šie netgi svarbesni) žaismas tampa meditacija, paliečiančia žiūrovo pojūčius ir netgi galinčia tapti žmonių tarpusavio santykių metafora. Nors kai kurie paveikslai atrodo efemeriški, jie taip pat tapomi lėtai, sluoksniais ir etapais, daug dėmesio skiriant linijai, jautrumui ir šešėlių išgryninimui. Įtakos šių darbų atsiradimui turėjo dailininko Algimanto Švėgždos tapyba ir „altoriukai“ – simetriškai išdėlioti daiktai, keliakopė jų struktūra, konkreti, apmąstyta ženklų dėlionė ant horizontalaus paviršiaus. Tokių paveikslų – vizualinės meditacijos tikslas - suteikti ramybės, vidinės taikos nuostatas interjere ir žmonių gyvenime.

„J. Linkevičiūtės kūryboje nėra jokių aktualijų, socialinio realizmo, savo tapybos darbus ji vadina būsenomis ir vidinio „aš“ auginimu, harmonizavimu. „Kai tu pereini per savo asmeninius karus, patyčias, nesupratimą, – per tuos siaurus, siaurus vartus, tau atsiveria gyvenimas. Bet tu turi praeiti, kad išmoktum į pasaulį žvelgti savomis akimis“, – metaforiškai paaiškina kiekvieno žmogaus augimo kelią“. D. Juškienė, „Kauno diena“  (2018-09-02).

Parodos autorės dailės patirtys – tai 1981-1985 m. – piešimo, tapybos, skulptūros pamokos Marijampolės Dailės mokykloje pas žinomus Lietuvos dailininkus K. Morkūną, V. Ir J. Juodzevičius, J. Narušį, S. Juškienę, S. Rickevičiūtę, J. Prakapą, J. Tumą. Savam, autentiškam potėpiui susikurti nuo 2006-jų, radikaliai priėmus sprendimą keisti gyvenimą tapybos linkme, reikšmės turėjo skulptorius R. Antinis ir itin drąsinęs kūrybai tapytojas A. Obcarskas. Vis dėlto svarbiausiu Mokytoju vadintinas Pranas Gailius, vienas žymiausių lietuvių išeivijos dailininkų, kelių susitikimų 2014-2015 m. Paryžiuje metu mokęs „galvoti tapyba“. „Neturi reikšmės, ar tu tapai figūratyviai, ar abstrakčiai, tu jau esi tapyboje“, – sakė menininkas. Šių pamokų ir bendravimo dvejus metus rezultatas – J. Linkevičiūtės parašyta dailininko kūrybinė biografija-literatūrinė fikcija „Paryžiaus sielrankšluosčiai“. (2020, „Meno parkas“).

Nuo 2010 m. Jolita Linkevičiūtė surengė 10 personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Birštone, kituose Lietuvos miestuose. Tapybos darbų yra įsigiję privatūs asmenys Vokietijoje, Lenkijoje.  Bendradarbiaujama su „Parko galerija“ Kaune.