Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility

Emilija Banionytė: Lietuva gali didžiuotis savo bibliotekomis

Emilija Banionytė: Lietuva gali didžiuotis savo bibliotekomis

Šiuolaikinis jaunimas knygų skaito vis mažiau, tačiau kaip paaiškinti faktą, kad bibliotekose daugėja skaitytojų? Kokia bus biblioteka po 20 metų, jeigu šiandien nė viena aukštoji mokykla neruošia bibliotekininkų? Apie tai kalbame su šiemet 70 metų jubiliejų švenčiančios Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktore Emilija Banionyte.

 -Šiais metais Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka švenčia 70 metų jubiliejų. Kaip manote, tai daug ar mažai bibliotekai?

 -Jeigu lyginsime su Vilniaus universiteto biblioteka, kuri šiemet švenčia 450 jubiliejų arba Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, kuri pernai šventė šimtmetį, tai nėra daug. Bet 70 metų bibliotekai yra brandus laikotarpis, per kurį galima turėti sukaupus daug patirties, turtingus knygų fondus, jau yra susikūrusios tradicijos. Tokia ir yra mūsų biblioteka.

 -Bibliotekos metraštyje apie pirmuosius gyvavimo metus rašoma, kad labai trūko kvalifikuotų specialistų ir knygų. Praėjo 70 metų, bet atrodo, kad problemos panašios – trūksta jaunų specialistų, kurie norėtų ateiti dirbti į biblioteką, nes algos jų netenkina, o prie populiariausių knygų rikiuojasi skaitytojų eilės.

 - Nenuostabu, kad 1950 metais visko trūko, nes bibliotekininkai Vilniaus universitete pradėti rengti tik 1949 metais. Po karo Vilnius buvo sugriautas, į jį iš visur suvažiavo daug naujų žmonių. Pirmiausia reikėjo atstatyti miestą ir kultūrai buvo skiriama mažiau dėmesio, trūko išsilavinusių žmonių. Kai įkuriama biblioteka, ji darbą pradeda nuo nulio, reikia sukaupti leidinių fondą, todėl iš pradžių knygų trūksta. Dabar, praėjus 70 metų, didžiuojamės savo sukauptu fondu, kuriame yra apie pusė milijono leidinių. Kruopščiai atrenkame knygas, kurias įsigyjame, stengiamės pirmenybę teikti išliekamąją vertę turintiems leidiniams.

Dėl specialistų šiandien – taip, yra problemų. Šiuo metu bibliotekininkų neruošia jokia aukštoji mokykla, kadangi universitetai dirba „krepšelių“ principu. Jaunuoliai nestoja į bibliotekininkystę, nes nesitiki gauti gerų atlyginimų, tai nėra prestižinė specialybė. Bibliotekininkystė išnyko kaip studijų programa, universitetuose atsirado informacijos, komunikacijos mokslų programos. Mes, kaip ir dauguma kitų bibliotekų, laikomės šiandien „senosios gvardijos“, tai yra, vyresniųjų darbuotojų, pagalba. Norėtųsi daugiau jaunesnių darbuotojų. Taip, jų ateina, bet padirba trumpai ir išeina ten, kur geriau moka. Jauni specialistai iš bibliotekų išeina ne todėl, kad jiems čia neįdomu, o todėl, kad jie nepragyvena. Mūsų bibliotekoje dirbo labai gabi ir lankytojų mylima specialistė, bet ji nepragyveno ir išvažiavo į užsienį pakuoti dėžučių. Žmogus dirba mėgstamą darbą, jam labai patinka, bet gaunamo atlyginimo neužtenka pragyventi. Liūdesys. Taip neturėtų būti.

 -Esate aplankiusi daugybę bibliotekų Europoje, JAV, Azijoje ir Afrikoje, kokią gerąją patirtį norėtumėte perkelti į savo biblioteką?

-Labiausiai norėčiau atvežti į Lietuvą bibliotekininką, kuris yra orus, labai geras specialistas, žinantis savo vertę, besididžiuojantis ir besidžiaugiantis savo profesija, – tą patyriau JAV. Lietuvoje bibliotekininkas ne visada pasididžiuodamas pasakys, kad dirba bibliotekoje. JAV tai yra prestižinė profesija, kurią gali dirbti tik turintys magistro laipsnį specialistai. Akademinėse bibliotekose dirba panašiai vyrų ir moterų. Tai rodo gerą atlyginimų lygį, nes ten, kur dirba daugiausia moterų, ženklas, kad neteisingai apmokamas darbas.

Daug važinėju po užsienį ir negaliu sakyti, kad kitur yra geriau. Taip, prieš 30 metų gal ir buvo, bet dabar Lietuvos bibliotekos yra modernios ir pažangios. Kiauri bibliotekų stogai ir pro langus ūžaujantys vėjai jau praeitis, nors, na, gal vieną kitą atrastumėte. „Bibliotekos pažangai“ ir kitų modernizavimo projektų dėka bibliotekos yra renovuotos, o bibliotekininkai yra kvalifikuoti. Atvirkščiai, mes turime kuo didžiuotis. Skandinavijoje yra daug bibliotekų, kur bibliotekininkas ateina tik kelioms valandoms, sutvarko knygas ir išeina. Kitą laiką skaitytojas, turintis pažymėjimą, apsitarnauja pats. Kaip rodo apklausos, žmonėms labai patinka ir yra svarbu, kad pas mus bibliotekose jie gali pasikonsultuoti su specialistais, tai didelė vertybė. Atvykę skandinavai nustemba, kaip pas mus yra gerai, nes turime tiek daug specialistų bibliotekose. Mes, lietuviai, mėgstam užsiimti saviplaka, kad kažkas pas mus blogai, o kitur geriau. Nieko panašaus, turime puikias bibliotekas ir kai kurie užsieniečiai iš mūsų gali pasimokyti.

 -„Mano vaikystės biblioteka“ – taip apie Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką sako ne vienas lankytojas, kuris čia lankėsi būdamas vaikas, o dabar atveda savo anūkus. Ką šiandien randa atėjusieji į biblioteką, juk tai nėra tik knygų saugykla, kaip būdavo anksčiau?

 -Išties daug mūsų lankytojų turi vaikystės sentimentų bibliotekai. Mane pačią tėtis atvedė į šią biblioteką labai seniai, kai dar į mokyklą nėjau, nes gyvenome šalia. Tada biblioteka buvo knygos, o dabar turime daug daugiau paslaugų. Pirmiausia, mokymai. Jų mūsų biblioteka daro daug įvairiomis temomis – ir savivaldybių viešųjų bibliotekų darbuotojams, ir mokyklų bibliotekininkams, ir gyventojams. Bibliotekoje vyksta edukacijos – ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Turime Kūrybos laboratoriją, kurioje yra tokių priemonių, kokių įprastai namuose neturime: „Lego Education“ ir „Fischertechnik“ konstruktoriai, bepilotės skraidyklės (dronai), 3D spausdintuvas ir kt. Atėjus galima skaitmenizuoti senų fotojuostelių negatyvus ar pozityvus. O kur dar renginiai – koncertai, knygų pristatymai, Skaitymo festivalis! Turime filialą – Vilniaus miesto viešąją Žydų biblioteką, įsikūrusią Gedimino prospekte. Ateityje, kai bus rekonstruota likusi mūsų bibliotekos pastato dalis, norėtume atkelti į Trakų g., kas būtų logiška, nes senamiestyje žydų bendruomenė gyveno šimtmečiais.

Šiandien biblioteka yra vieta, į kurią žmonės ateina ne tik skaityti, bet ir praleisti laiko, susitikti su draugais. Jeigu ateini į biblioteką naudotis jos paslaugomis ir nenori pasiskolinti leidinių į namus, skaitytojo pažymėjimo nereikia. Tik jei norėsis parsinešti knygų ar vaizdo/garso įrašų namo, tada reiks skaitytojo pažymėjimo, jis, beje, pas mus nemokamas.

 -Užsiminėte apie bibliotekos rekonstrukciją. Lygiai prieš metus duris atvėrė rekonstruota bibliotekos dalis.

 -Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka įsikūrusi buvusiuose Juozapo bei Sofijos Tiškevičių rūmuose ir yra įtraukta į Kultūros paveldo objektų registrą. Iš bibliotekai priklausančių 6000 kv.m. rekonstrukcija atlikta 3000 kv.m. Lankytojai mėgsta būti gražiose erdvėse, kur kruopščiai atkurtos senųjų interjerų detalės, ir net pamiršta, kad dalis bibliotekos išsidėsčiusi ir nerekonstruotose patalpose. Labai norime rekonstruoti ir likusią pusę bibliotekos, kasmet rašome investicinius projektus. Tikimės, kad pavyks gauti finansavimą ir visa biblioteka bus gražus, vientisas organizmas.

 -Kaip įsivaizduojate biblioteką po 10 ar net 50 metų?

 - Mano vizija, kad biblioteka būtų išsilavinusių ir laimingų bibliotekininkų darbo vieta. Nes tik laimingas žmogus gali skleisti gėrį kitiems. Norisi, kad bibliotekininkai būtų knygų guru, kuriais pasitikėtų, kad biblioteka būtų jauki erdvė, kur žmonės rinktųsi bendrauti. Technologijos vis tobulėja ir biblioteka turi tai atliepti, tačiau jos neturi užgožti skaitymo ir žmonių bendravimo.

Kadangi bibliotekininkai neberuošiami, biblioteka pati tampa mokytoja naujai ateinantiems darbuotojams. Kai dirbti ateina žmonės, kurie nežino bibliotekininkystės pagrindų, blogai, nes mes turim juos mokyti pačių pradmenų – kaip kataloguoti, aprašyti knygas. Lenkams ar suomiams kai pasakau, kad nerengiam specialistų, jie nustemba – kaip, kodėl? Šiandien bibliotekos vienos iš kitų pervilioja specialistus, nežinau, kur jų gausim po 20 metų?

 -Koks yra šiandien bibliotekos lankytojo portretas ir ar tiesa, kad skaitytojų kasmet daugėja, nepaisant to, kad jaunimas skaito vis mažiau?

 -Turime daugiau kaip 15 000 skaitytojų, iš jų daugiau moterų. Didžiausią dalį  sudaro 20-45 metų žmonės bei mokiniai ir studentai. Džiugina, kad daugėja vaikų, kurie į biblioteką ateina su tėveliais, labai mėgstami mūsų bibliotekoje rengiami „Šeimadieniai“.

 Nesakyčiau, kad jaunimas neskaito. Skaito, bet ne knygas. Jie ekranuose skaito ir rašo daug, bet knygos skaitymas yra visai kitoks procesas, giluminis, kai tu panyri tarsi į kitą pasaulį. Tam, kad vaikai skaitytų knygas, valstybė deda pastangas, veikia Skaitymo skatinimo programa. Viena iš jos priemonių – skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“, kuomet skaityti skatinama žaidimo forma. Knygai mirtis buvo pranašauta jau seniai, kai tik atsirado  televizija. Knyga išliks visada, nes ji yra vertybė ir žmogui reikalinga.

***

Jubiliejinių Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos metų renginių ciklas pradedamas vasario 6 dieną. Čia Didžiojoje salėje 18 val. vyks vakaras „Muzika XIX a. Vilniaus salonuose“. Skambės Mykolo Kleopo Oginskio, Stanislavo Moniuškos, Frederiko Šopeno muzika ir Adomo Mickevičiaus eilės. Muzikuos pianistė  Šviesė Čepliauskaitė, eiles skaitys aktorė Virginija Kochanskytė. Koncertas nemokamas, maloniai kviečiame!

 

Biblioteka visiems
AVBA
Bibliotekų tinklaraštis
Tvari biblioteka
Šeimadienių biblioteka
Skaitykis su knygomis
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Ibiblioteka.lt
Knygų startas
Epaveldas
Draugiškas internetas