Skaitytojų klubas

Vaikų biblioteka

2017 m. rugsėjo 26 d. 17.30 val. Skaitytojų klube aptarsime Kazimieros Kazijevaitės knygą „Septynios kartos“, Gelmės, 2016.

Susitikimas vyks bibliotekos Vaikų bibliotekoje Po skliautu.

Apysaka „Septynios kartos“ – pirmasis Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės (g. 1981) prozos kūrinys, atskleidžiantis savitą autorės pasaulėžiūrą ir stilių. Tai pasakojimas apie asmens laisvę, apie galimybę pasirinkti gyvenimo kelią, nepaisant šeimos ir visuomenės lūkesčių. Stulbina autorės vaizduotė, kuri nėra savitikslė: kiekvienas vaizdas, veiksmas ir detalė stumia pasakojimą pirmyn, bet jo neužgožia, neapsunkina. Autorę itin domina žmogaus prigimtis: polinkis dėvėti kaukes, baimė pripažinti savo tikrąjį „aš“ ir patirti artumą su kitu, gebėjimas (ar negebėjimas) suvokti savo ir kitų žmonių ribas. Kūrinyje nestinga psichologinių įžvalgų, filosofinių pamąstymų, nerimuotai poezijai artimų teksto vietų. Tai kupina gyvybės istorija, įtraukianti skaitytoją nuo pirmo sakinio ir nepaleidžianti iki pat pabaigos.

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė gimė 1981 m. Vilniuje. Yra baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas VU, taip pat Lietuvos žurnalistikos centro rengtas Profesines žurnalistikos studijas. Nuo 2013 m. – laisvai samdoma vertėja. Verčia prozą ir poeziją iš anglų ir rusų kalbų. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) narė nuo 2010 m., valdybos narė nuo 2013 m.

... Barbora buvo dar labai jauna ir tikėjo, jog savo meile galima kitą žmogų pagydyti, iš naujo išnešioti savo įsčiose ir pagimdyti geresniam gyvenimui.

Namas, kuriame, atvykę į Miestą, apsistojo Steponas ir Barbora, buvo nepaprastas. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jis turi valią ir būdą. O ir stovėjo ne bet kur – žmonės šią vietą vadino Šermukšnyne, mat aplinkui augo vieni šermukšniai, žiemą vasarą aplipę raudonomis uogomis, didumo sulig vyšniom. Barbora išsyk pajuto nuo jo dvelkiančią vienatvę ir nuovargį.

Žingsniuodama gatve Turgaus aikštės link, prisiminė kadaise regėtą apsvilusį Velnią. Kažin, kas nutiko Nelabajam? Kur jis dabar? Ar kas nors ryžosi jį palaidoti? O gal, prisidengdamas nakties tamsa, nukėlė nuo kuolo, parsinešė namo, priglaudė ir išslaugė?

Steponas stovėjo tarsi stabo ištiktas. Nemirksėdamas žvelgė į būtybę, ką tik išnirusią iš tankmės. Tai buvo moteris. Panašios į ją siuvėjui dar nebuvo tekę sutikti.

Moters kūnas buvo kupinas gyvybės: ji liejosi per kraštus, virė ir kunkuliavo. Bežiūrint į ją, pylė karštis. Nuo jos žvilgsnio pakirsdavo kojas. Jai artinantis, atimdavo žadą. Tasai niekuo nepagrįstas gyvenimo džiaugsmas, kuriuo ji tryško, Steponui buvo baisus lyg mirtina nuodėmė. Jos gyvybingumas buvo dar nesutramdytas ir nepažabotas – todėl savaime pavojingas. Tokios nebijo nei Dievo, nei Velnio! Reikia jas vos subrendusias išleisti už vyrų, kad kasmet gimdytų po vaiką iki pat senatvės, priversti plūktis laukuose nuo aušros iki sutemų, pasodinti ilgiems metams prie staklių, kad nė galvos nepakeltų... Blogiausiu atveju – uždaryti į vienuolyną. Bet kokia kaina suvaldyti ta šniokščiančią gyvybės upę: nukreipti ją saugia vaga, kad tik ko nenutiktų.

Susisiekite:
Kontaktinis asmuo: Rūta
Telefonas: 85 261 8520
Skaitymo festivalis
Bibliotekos rekonstrukcija
Mickevičiana
Vilnijos vartai
Knygų lobis
Bibliotekos pažangai 2
Saugokduomenis.lt
Interaktyvi biblioteka
Epaveldas
Knygos per penki TV