Vydūnas Gapšys „Šprotai dykumoje“

Vydūnas Gapšys „Šprotai dykumoje“

ŠPROTAI DYKUMOJE

 

Debesys niaukėsi. Atrodė, kad iš pykčio pajuodavo, tik nesupratau, ko jie ant manęs pyksta. Suvokiau tik tai, kad reikia kuo greičiau dingti iš šios vietos. Norėjau skradžiai žemę prasmegti. Mano plaukai atsistojo piestu, širdis nusirito į kulnus, o paskui pakilo į galvą ir ėmė pašėlusiai tvinkčioti. Prisiminiau, kaip mama man visada liepdavo į situaciją žiūrėti šaltu protu. Nepanikuoti. Nerizikuoti. Nekvailioti. Gelbėtis. Taip! Man reikia gelbėtis! Ommmm… Om… Raminau save, bet baimė nugalėjo. Užgniaužė gerklę, lyg norėtų pasmaugti mane dabar pat – šią akimirką. Bet ne! Aš negaliu mirti, aš turiu gelbėtis! Įsitempiau ir, sukaupęs paskutines jėgas, apsukau orlaivį ir iš visų jėgų paspaudžiau greičio pedalą. Galingai suburzgęs, lėktuvas šovė į priekį. Jaučiau, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Greičio matuoklyje įžiūrėjau skaičiukus: 650. To negana! Audra vejasi mane, ji artėja! Dar stipriau spustelėjau pedalą. Rodyklė pakilo iki 780 ir artėjo prie maksimalaus greičio. Įsiręžęs dar stipriau paspaudžiau pedalą. Rodyklė pakilo prie užrašo „Max“ ir tada lėktuvą taip supurtė, kad net žagtelėjau. Viesulas buvo greitesnis. Pagalvojau apie savo krovinį. O, ne! Juk esu įpareigotas nuskraidinti keturiasdešimt kilogramų konservuotų šprotų! Taigi šprotų niekas nebegaus, o manęs neliks nei dulkelės. Užsimerkiau. Nenorėjau matyti šios akimirkos. Vėjas pagriebė lėktuvą ir, vartydamas į visas puses, nešė tolyn. Kažkur. Nežinia kur. Man tai nerūpėjo. Atsisegiau diržą ir, svirduliuodamas, ramstydamasis už daiktų, nubėgau į bagažo skyrių. Ten buvo daug kartoninių dėžių. Dauguma jų buvo apvyniotos lipnia juosta. Ant jų buvo įvairiausių užrašų, tačiau aš neturėjau laiko skaityti. Puoliau naršyti po gelbėjimosi skyrių, tačiau staiga lėktuvas sutratėjo ir, dar kartą apsivertęs, į kažką trenkėsi. Kaip kulka perskridau kabiną skersai ir trinktelėjau galva į sieną. Akyse užtemo. Susmukau šalia sienos. Girdėjau tik kažkokį gargaliavimą ir tvinkčiojimą.

 

               Užuodžiau klaikią smarvę. Riebalų ir benzino mišinį. Šiaip ne taip atsimerkiau ir įsistebeilijau į sieną. Nuo jos tekėjo riebalai. Beprotiškai skaudėjo galvą. Kai pagaliau įstengiau ją pasukti, apsidairiau po kambariuką. Smirdėjo. Ranka užspaudžiau nosį. Kabina atrodė siaubingai. Vienintelė apšvietimo lempa išdaužta. Viena kartoninė dėžė praplyšusi ir beveik visos skardinės išbyrėjusios ant žemės. Dauguma jų buvo tuščios, o šprotai prilipę prie sienų, grindų, lubų ir manęs. Baisi netvarka. Tada pabandžiau atsistoti, bet nepavyko. Jaučiausi pernelyg pavargęs, o galva buvo kaip nesava. Iš nuovargio tingėjau net mąstyti, tad užmigau. Kai atsibudau, vaizdas, kurį išvydau, buvo toks pat. Tačiau galvą jau mažiau sopėjo. Atsistojęs priėjau prie liuko ir išlipau. Aiktelėjau. Prieš mane tupėjo liūtas ir šiepė iltis. Iš baimės negalėjau pajudėti. Na dabar tai jau viskas, pagalvojau. Tačiau staiga liūto atvaizdas sumirgėjęs dingo. Aplink tvyrojo bekraštė dykuma. Visur plytėjo vien smėlis. T-t-ttai miražas?! Mintys kunkuliavo galvoje it puode. Taigi stypsau dykumoje vienui vienas, lėktuvas sudužęs, vandens neturiu. Nežinau, kaip čia teks suktis... Atsigręžiau į lėktuvą. Jis atrodė tragiškai. Kairysis sparnas buvo lūžęs perpus, o lėktuvo galas suplotas, lyg bananas, ką tik užmintas dramblio. Aplinkui buvo pribarstyta metalo drožlių. Taip... Iškart supratau, kad vėl pakilti lėktuvu jokios galimybės nėra. Staiga labai užsinorėjau gerti. Bet vandens neturėjau. Atsisėdau ant įkaitusio smėlio ir pradėjau galvoti. Šprotų skardinės! Toptelėjo man. Nukulniavau į kabiną ir atsidariau vieną dėžutę. Pasišlykštėdamas išgėriau aliejų. Fe! Pats šlykščiausias dalykas mano gyvenime! Tuo buvau įsitikinęs. Dabar raugintų kopūstų sriuba – nemėgstamiausias mano patiekalas – pasirodė esanti tikras gardumynas!

 

               Nors ir kaip dykumoje karšta, naktį čia reikia megztinio. Sustiręs klestelėjau ant grindų orlaivio kabinoje. Kiek įmanoma, apsitūlojau visais esamas rūbais, kad būtų šilčiau. Šiaip ne taip kūnas susigrąžino šilumą. Užmerkiau akis ir užmigau. Dabar nebijojau susapnuoti košmaro, kaip anksčiau vaikystėje, nes jau čia buvo košmaras.

               Atsibudau nuo žvilgsnio, įsmeigto į mane. Ant lėktuvo stogo ir nuolaužų tupėjo būrys kraupiai atrodančių grifų. Visi alkanomis akimis stebeilijosi į mane. Kol kas buvau saugus, nes lėktuvas uždaras, bet supratau, jog dabar reikia būti pasiruošusiam bet kam. Išlipęs iš orlaivio, pradėjau į grifus svaidyti šprotų dėžutes, tačiau jie nesitraukė. Tada atidariau bent dešimt šprotų skardinių ir numečiau grifams. Jie kaip žaibas surijo viską, bet trauktis neketino. Taip aš juos maitinau dvi valandas, kol pagaliau jų atsikračiau. Žinojau, kad tikėtis paika, bet vis dėlto daugiau nežinojau, ką daryti. Pasiėmiau su savimi dvidešimt šprotų skardinių ir išėjau į tą pusę, kurioje buvo mažiau kaitros. Mėčiau ant smėlio šprotus ir žymėjausi kelią. Žingsniavau per deginantį smėlį. Visą karštą dieną. Daug kartų buvau sustojęs atsigerti ar pavalgyti. Tačiau buvo neskanu. Tris dienas iš eilės jau maitinuosi vien šprotais. Pusryčiams šprotai, pietums šprotai ir vakarienei irgi šprotai! O gėriau vien aliejų... Na štai jau šprotų dėžutės baigėsi, dabar teks grįžti prie lėktuvo, nes pasiklysti tikrai nenoriu. Atidariau paskutinę skardinę. Ir staiga kažkas tolumoje sušmėžavo. Ai, vėl miražas, pagalvojau. Kol buvau dykumoje, jų dažnai pasitaikydavo. Tačiau bolavimas nesiliovė, ir aš patraukiau tolyn. Po pusvalandžio šiaip ne taip prišliaužiau prie keistų griuvėsių. Jų nebuvo daug, bet atrodė įspūdingai. Gelsvi tylintys niekam nereikalingi griuvėsiai. Nežinojau, ko imtis. Tai valandėlę stovėjau prie jų, o paskui apsisukau ir nupėdinau atgal. Troškino, tačiau nebeturėjau šprotų, taigi skubėjau atgalios. Bet mano siaubui įvyko pats blogiausias scenarijus, kokį galėjau įsivaizduoti. Grifai buvo suriję visus mano išmėtytus šprotus.

 

               Sėdėdamas lėktuvo kabinoje mąsčiau. Negalėjau pamiršti tos visos dienos, kai klaidžiojau po dykumą, ieškodamas orlaivio. Kaip sunkiai teko slinkti po karštą smėlio jūrą, kol išsekęs pagaliau radau savo gyvenvietę. Bet iš galvos niekaip neišėjo tie griuvėsiai... Iki šiol jie man stovi akyse. Kaip man dabar išsigelbėt iš šitos dykumos? Jau penkias dienas klampoju po dykumą – nė gyvos dvasios. Ką dar išbandyti? Ak, taip! Racijos! Ir kaip man anksčiau netoptelėjo? Nutapsėjau į bagažo skyrių ir suradau raciją. Buvau labai patenkintas savimi. Dabar tikrai išsigelbėsiu. Nustūmiau racijos jungiklį ant „ON“. Sumirgėjo žalias ekranas ir čia atsirado užrašas: „No Signal“. Mėšlas! Neįmanoma! Tiek vilčių dėjau į šį prietaisą, o jis... Išbėgau į lauką ir iškėliau raciją į dangų. Prašau! Prašau! Taip norėjau greičiau iš šitos dykumos išvažiuoti, išskristi, iššliaužti... Nesvarbu. Svarbu, kad dingčiau iš čia kuo greičiau. Staiga iš racijos atsklido pyptelėjimas. Valio! Kaip aš nudžiugau! Tačiau greit nusivyliau, nes pasižiūrėjęs į racijos ekraną pamačiau: „Empty Battery“. Supykęs sviedžiau aparatą žemės ir, grįžęs į lėktuvą, atsisėdau ant grindų. Per skruostus man riedėjo ašaros. Viskas baigta. Nebeturėjau vilties kada nors iš čia išsikapstyti. Kūkčiodamas ilgai verkiau, bet išsiverkus pasidarė geriau. O kai pasijutau geriau, nusprendžiau pabandyti trečią kartą. Prisiminiau, kaip man mama sakydavo: „Trečias kartas nemeluoja“, o tėvas iškart pridurdavo: „O ketvirtas garantuoja“. Tai nebežinojau, pavyks man ar ne. Vakarop atsitempiau iš lėktuvo medinę kėdę ir pastačiau ant smėlio netoli lėktuvo. Tada paėmiau nuo smėlio stiklo šukę – jų čia buvo apstu nuo lėktuvo katastrofos, mat buvo išbyrėję keli langai. Šukę pakėliau virš kėdės apmušalo. Pagavęs saulės spindulį, nukreipiau jį kėdėn. Netrukus nuo paminkštinimo pradėjo garuoti dūmelis, paskui drobė juostelėjo ir plykstelėjo ugnis. Po valandėlės ji jau apėmė visą kėdę. Dūmai kilo aukštyn. Raitėsi įvairiausios formos. Iš lėktuvo atsinešiau keletą skardinių šprotų ir pasidėjau šalia. Jei ugnis sugebėtų išplisti, gal šprotų aliejus ją užgesins, nors aplinkui nebuvo degios medžiagos – tik aš ir lėktuvas. Laukiau ir laukiau. Kėdė sudegė, tad atsitempiau dar vieną, tačiau paskutinę – lėktuve nebeliko jų. Staiga išgirdau tolimą birbimą. Jėga! Jie atskrenda! Tik gaila, jau buvo beveik tamsu. Nubėgau į lėktuvo vidų ir atsinešiau savo raudonąjį šaliką. Gal taip geriau pastebės. Birbimas artėjo. Galiausiai danguje pasirodė sraigtasparnis. Jis skraidė netoliese, tačiau manęs visai nematė, nes buvo tamsu, laužas nebedegė. Mano širdis pašėlo. Kodėl?! Dabar, kai jau yra išsigelbėjimas, jie manęs nemato! Kunkuliavau iš pykčio, bet supratau, kad dabar ne laikas pykti, reikia galvoti. Nubėgęs į kabiną, spustelėjau lėktuvo prožektorių mygtuką. Norėjau pasignalizuoti sraigtasparnyje esantiems gelbėtojams. Tačiau, kad ir kaip spaudinėjau mygtuką, šviesos neįsižiebė. Supykęs spyriau į lėktuvą ir tada plykstelėjo šviesa! Sraigtasparnis nusileido lygiame dykumos lopinėlyje šalia avarijos vietos.

 

               Taip man pavyko išsigelbėti. Papasakojau kitiems apie griuvėsius dykumoje, ir archeologai aptiko labai įdomių dalykų menančių senovę. Po šios kelionės supratau: išgyvenau siaubingą lėktuvo avariją ir niekada daugiau gyvenime nebenorėsiu šprotų.

 

 

 

                                                                                           © Vydūnas Gapšys, 2021 01 07