Viltė Pukelytė „Aš šoku“

Viltė Pukelytė „Aš šoku“

Viltė Pukelytė, 15 m.

Aš šoku

Kiekvieną dieną, vos grįžtu iš mokyklos, pamatau mamos nusivylusį veidą. Tas pavargęs, kraupus žvilgsnis.

– Vėl mušeisi? – lepteli, nepakeldama akių nuo kompiuterio ekrano. Jau nutuokianti kokį vaizdą išvystų, tad tik bando prisijaukinti, bando parodyti, kad jai per daug nerūpi, galvoja, kad tik tokiu būdu išpeš informaciją, kurios siekia.

– Ne, mamyte – atsakau pro sukąstus dantis.

– Tai kodėl tavo kūnas nusėtas žaizdomis bei mėlynėmis, o akys paraudusios, apsiniaukusios tamsiais šešėliais? – ji įsmeigia į mane akis, vis dar bando nusigauti prie tiesos.

Norėčiau pasakyti jai, pasakyti ką darau naktimis, neišsisukinėti, nemeluoti, sakyti tik tiesą, kodėl mano akys paraudusios nuo miego trūkumo, kodėl mano kūnas nusėtas mėlynėmis, bet negaliu. Aš bijau. Tad nusprendžiu ignoruoti jos klausimus, nusiimu kuprinę ir nusliūkinu į savo niūrų, tamsų kambarėlį.                                                            

Atsigulu į lovą ir nukreipiu savo tuščią žvilgsnį į aptrupėjusias lubas. Maldauju savęs neužmigti. Nes šokti galiu tik naktimis, tik iki kol senas, senelės prieš mirtį dovanotas laikrodis garsiai sumuš du aidinčius dūžius. O jeigu užmigsiu, prarasiu visus savo įgudžius, savo prakaituotas naktis ir mano kojos vėl sustings it nepakrutinamas ąžuolas. Bet pavargę ir sunkūs akių vokai nukrenta ir bando prievarta mane nugramzdinti giliausio ežero dugnan. Šilta, jauki tamsa užliuliuos, pamyluos…

 

Trenkiu sau per veidą, neužmik, nė nebandyk užsimerkti – sušnabždu ranka liesdamas suerzintą ir paraudūsią, strazdanomis nusėtą skruosto odą.

Laikrodis sumuša dešimt aidinčių dūžių. Laikas, nutariu ir užsidegu mažą naktinę lempelę.

– Nikolai, ateik pas mane! – švelniai pakviečia mama.

Nesuprantu, kas vyksta. Ką aš padariau? Ar ji mane išgirdo, gal pamatė? Juk ji visada tokiu metu galvoja, kad aš giliai įsirausęs savo pataluose sapnuoju apie princus ir princeses. Nors iš tikrųjų aš nebesapnuoju, ką gi čia susapnuosi per vos keturias valandas miego.

Greitai, nieko nelaukdamas persirengiu jūreiviška, juodais ir baltais dryžiais numarginta pižama ir nutaisęs savo apsimiegojusią grimasą pasiruošiu išeiti. Aš nežadu pasiduoti, nežadu išsiduoti.

– Nikolai, nagi, ateik pas mamytę! – dar kartelį auksiniu balsu pakviečia ji, akivaizdžiai kažką slėpdama.

Aš nedrąsiai praveriu kambario duris ir patyliukais išsliūkinu iš savo kambario. Pamatau mamą stovinčią prie įėjimo durų. Ji laiko kažkokį baltą popieriuką. Išgirdusi mane ji kaip mat atsisuka – nusivylimas tvyro ore – jos akys išduoda savitą palengvėjimą. Nenutuokiu kas čia dedasi, jinai niekados manęs nekviesdavo, kai gaudavo laišką. Ir kodėl jos veido grimasa tokia nenuspėjama?

– Kas čia? – nedrąsiai paklausiu.

– Aš to paties norėjau paklausti tavęs, Nikolai, – mamos balse išgirstu paniekos gaidelę, jos veidą sunku nuskaityti, jis išduoda daugybę jausmų, bet kuris gi tikrasis?

Jinai atsuka voką į mane. Jis dailus, nepanašus į nė vieną iš tų, kuriuos gauna kiekvieną mėnesį, čia ne vokas, reikalaujantis pinigų, kurių mes ir taip neturime patiems išgyventi. Jis turėjo rusvą atspalvį bei užklijuotą lipduką su jame pavaizduota balerina. Aš pakraupstu ir mano kūnu nubėga nesuskaičiuojama galybė skruzdelyčių.

Lėtai, basomis kojomis prisliūkinu arčiau. Matau mamos akyse besikaupiančias ašaras bei tuo pačiu metu ir man puikiai pažįstamą jos rūstų veidą. Ji įbruka voką man į rankas ir nusisuka. Girdžiu kaip sušnirpščia nosimi.

Aš apsuku voką, jis jau buvo praplėštas. Ištraukiu atvirutę, ji perrišta dailiu mėlinu kaspinu. Nerangiai nubraukiu jį iki viršaus ir atidarau kortelę. Jos viduje kvietimas prisijungti į baleto mokyklą ir mano vardas šalia, šis laiškas buvo adresuotas man. Širdis akimirksniu nusirito į kulnus.   

Norėčiau nebetylėti, pasakyti jai viską: kad aš šoku, šoku naktimis, kad noriu lankyti baletą. Kad besipraktikuodamas aš užsigaunu, nukrentu arba išsinarinu, štai iš kur tos mėlynės nusėtos per visą mano kūną. Ir kad tas laiškas buvo išsiųstas ne per klaidą, jis iš tiesų buvo skirtas man. Bet ji manęs nesuprastų. Kas aš per vyras, tikri vyrai taip nesielgia – atsakytų ji. Tikri vyrai stato namus, verslus, konstruoja ir prakaituoja, o tik bobos gali užsiimti šokiu, menu… Bet juk aš ne vyras, aš vos trylikos metų berniukas turintis aistrą šokti.

Aš nebenoriu skaityti toliau, numetu voką ant žemės ir nubėgu į savo kambarį. Užtrenkiu duris, o kakta atsiremiu į jas. Akimirksniu pasijaučiu bejėgis. Aš bijau ir net nenutuokiu, kas bus toliau. Iškeliu savo ranką į viršų, ji susiformuoja į kumštį ir aš trenkiu juo į šalia esančią durų briauną, ši mėlynė buvo padaryta tyčia. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, bet man iš karto pasidarė geriau, baimė pavirto į skausmą, į fizinį skausmą. Kita ranka apglėbiau sužeistąją ir suspaudęs ją lėtai atsirėmiau į duris ir nuslinkau ant grindų. Ką daryti, kai žmogus, vienintelis žmogus, kuris neturėjo sužinoti tavo paslapties, ją sužino? Ką žmonės daro tada? – man kilo klausimai, į kuriuos atsakymo negalėjau surasti, kodėl mokykloje to nemoko?     

Staiga pagavau save nuklydusį į kitą pasaulį, mano žvilgsnis buvo sustingęs, sustingęs ties grindimis ir niekur nežadėjo trauktis. Bauginančiai garsus laukujų durų trenksmas pažadino mane iš svaiginančios ramumos. Mane nupurtė netikėtas trenksmas. Aš greitai pašokau iš savo vietos ir paskubomis išbėgau iš kambario.

– Jos nebėra, – nustebęs sušnabždu, – ji išėjo ir pasiėmė mašinos raktelius. Juk ji girta, kaip ji galvoja vairuosianti? Mama pasiėmė būtiniausius daiktus, bet paliko mane, išsižadėjo, pabėgo nuo manęs.

Nieko nelaukęs pasiimu lengvą striukytę ir basomis kojomis išbėgu į laiptinę. Mama išvažinėja iš stovėjimo aikštelės. Aš spėsiu, gal spėsiu sustabdyti ją. Bet vos tik nusigaunu prie laukujų durų, jos nesimato niekur, kur tik pasisuku. Mano plikut plikutėlės kojos jaučia purviną ir šaltą it ledas asfaltą, o maži jo gabaliukai sminga man į kojas, vos tik paeinu keletą žingsnių iki aikštelės vidurio. Aš jos nebepavysiu, ji mane paliko. Nuleidęs rankas apsigręžiu eiti atgal.

Po mano kojomis vos jaučiamai sudreba žemė, bet tolumoje pasigirsta didžiulis garsas. Vienintelė mintis mano galvoje – mama, ar ji sveika? Mano kojos, pagautos žvėriško inkstinkto, pasileidžia bėgti. Jaučiu kiekvieną kelio nelygumą, kiekvieną akmenėlį po mano kojomis, jaučiu kaip mano baltutės pėdos pagavusios aštrius pakelės stikliukus nusimargina raudonomis dėmelėmis.

Vietoje, iš kurios ir atslinko žiaurus griaustinis, renkasi žmonės. Prasibraunu pro juos ir pamatau kruviną nusikaltimo vietą. Mano mamos mašina apsivertusi guli šalikelėje. Matau ją, be sąmonės besitabaluojančią, sužalotomis rankomis ir veidu. Jos raudoni, lengvai garbanoti plaukai, tokie kaip ir mano, sulipę nuo kraujo. Priekinis ir dar keletas šoninių langų išdužę. Jaučiuosi kaip šukių jūroje. Prieinu arčiau, brendu per juos, palikdamas tik ašaras ir kraują. Tamsa, pasiglemžusi mano kojas, lyg juodu kaspinu uždengia mano ašarotas akis nuo žiaurių vaizdų. Už manęs žmonės klykia, liepia man nustoti, nebeeiti. Aš jų neklausau. Viena senučiukė surėkia:

– Vaiki, ateik pas mane, tau nereikia to matyti, nežalok savo kojyčių.

Nežadu klausyti jos ir kitų. Čia juk mano mama, aš jos nepaliksiu.

– Ne – tvirtu balsu per skaudžias ašaras surinku neatsisukdamas. Žmonės pakraupsta, nežinau ar nuo fakto, kad aš atsikirtau sesutei ar dėl to, nes ta nelaimėlė yra mano motina.

Greitai nusisuku, nenoriu matyti jų veidų. Staiga suklumpu, užmyniau ant skardinės, tai buvo alaus skardinė, stebėtinai tuštut tuštutėlė. Skausmas nežmoniškas matyti mamą visiškai bejėgę, išbalusią ir visą kruviną. Galiausiai praeinu minų lauką ir atsiduriu prie mašinos. Atsisėdu ant žemės, stiklais nuklotos žemės. Pasižiūriu į savo kojas, jos atrodo baisiai, visos kruvinos ir blizga apšvietos skaisčių gatvės žibintų. Jos pulsuoja, atrodo, lyg tiksėtų. Rankomis apčiuopiu vieną žaizdą, ji nuo alaus skardinės, apie septinių centimetrų ilgio, eina kone palei visą mano koją. Praskėčiu ją, nežinau kodėl taip padarau. Iš jos pasileidžia kraujo srovė, ji upeliu prasiveržia mano koja žemyn ir nusileidžia ant asfalto. Nustoju kūkčioti, suvokiu, kokią nesamonę padariau. Galva ima svaigti ir jaučiu kaip jėgos po truputį apleidžia mano kūną. Tad nieko nelaukdamas atsisuku į mamą, akyse pradeda lietis.

– Mama, mamyte - surinku pro sudaužytą priekinį langą, riksmui išleidau paskutines savo jėgas, - Aš šoo…

 

Pašoku lovoje, vis dar su mokyklos uniforma, aš miegojau. Mano kakta nulaša keli prakaito lašeliai, aš visas šlapias, vos gaudau orą. Godžiai ryju ašaras persikėlusias iš sapno į realybę. Negaliu patikėti, kad užmigau. Galva atrodo tuoj plyš, nuo tokios galybės miego jau buvau atpratęs. Atsisuku į langą – švinta, aidūs bažnyčios varpai sumuša šešis stingdančius dūžius. Aš lėtai atsikeliu, atsistoju ir vos tik susivokęs, ką patyriau, paknupstomis pripuolu prie durų ir kone išlauždamas atlapoju jas. Pasileidžiu mamos kambario link. Įskuodžiu į kambarį. Jinai miega, taikiai ir ramiai, aš iš lėto prisiartinu prie gražios, taikios sielos. Atsiklaupiu ant abiejų kelių. Žinau, ką turiu pasakyti, žinau, kad negaliu to daugiau slėpti.

Aš perbraukiu ranka jos žvilgančiai raudonus plaukus, tokius kaip ir mano. Ir nedrąsiai, vos girdimai ištariu:

– Mama, aš šoku…