Lukrecija Griciūtė „Malum“

Lukrecija Griciūtė „Malum“

Lukrecija Griciūtė, 13 m.

 Omne bonum a Deo, omne malum ab homini.

– Šv. Augustinas

Malum

Juozas spoksojo į savo atspindį veidrodyje. Grožėjosi. Įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną apsivilkto palto siūlę, glostė nepriekaištingai juodą it smala vilnonį audinį. Pasisuko vienaip, pasisuko antraip, ir, rodėsi, vis šaunesnis vyriškis žvelgė į jį. Vaikinas bandė išlikti rimtas, santūrus, bet valiukiškai vis žvilgčiojusios pardavėjos, kuklūs, begalinio susižavėjimo sklidini jų krizenimai be didelio vargo Juozui nuo veido nupūtė abejingą ir kiek šaltoką mimiką. Visai simpatiškų merginų dėmesys nemenkai paglostė jo ego ir vyras nesiliovė toliau demonstratyviai vaizduotis pozuojąs prieš nematomus objektyvus nelyginant kokia Holivudo žvaigždė. Tačiau, visai netyčia, rimtajam Juozui išsprūdo mažutėlis šypsnis. Jis, nors ir vos prabėgomis šmėkštelėjęs, iššaukė dar daugiau naivaus kikenimo ir mergaitiško šnabždesio. Vyriškis visomis išgalėmis mėgavosi nugirstais pardavėjų komplimentais ir godžiai siurbė į save visą jam paskirtą dėmesį – jautėsi lyg stovėtų ant scenos prieš tūkstantinę minią, apšviestas žibintų. Šitai – daugelio silpnybė, o mūsų Juozas – ne išimtis. Įprastai tokiomis palaimingomis akimirkomis vaikinas jaustųsi it žuvis vandenyje, bet šįkart, staiga jo plaučių tarytum ėmė nebepasiekti deguonis, dailių bruožų veidą pradėjo mušti spiginantis lyg dirbtinės rožės raudonis. Gal visgi jaunuolis jautėsi suvaržytas šauniojo palto, o gal ir gausybės žvilgsnių, susmigusių į jį... Bet kuriuo atveju, visas Juozo organizmas, vis menkiau aprūpinamas oru, jau primygtinai reikalavo trenkus parduotuvės durimis, kiek galima greičiau ištrūkti laukan.

      * * *

– Ir pagaliau! Juozai, sakiau, kad užlipsim, o tu, mat, manim netikėjai! – šnopuodama ir pergalingai besišypsodama išbėrė Elžbieta.

Juozui toli gražu ne tas dabar vyravo galvoje. Jis, vos atgavęs kvapą, (juk užkopti dvylika aukštų – nemenkas darbas) sustojo įkvėpti gurkšnį oro, ir dar, ir dar, ir dar vieną – paragavus gaivios nakties, tam galo nebuvo. Vaikinas, kiek plaučiai leido, gaudė pro ausis švilpiantį drungną vėjelį bei saujomis sėmė ir srėbė orą taip godžiai, kad būtum pamanęs, jog kokia pikta jėga šimtmečius jį buvo laikiusi užtrenktą mažame tvankiame kambarėlyje be langų.

O atsidūrė jie ant daugiabučio stogo. Kodėl? Vargšas Juozas nesuprato. Bet kadangi Elžbieta mylėjo banalias romantines istorijas, o Juozas mylėjo Elžbietą, jis, ilgai nedvejojęs ir nekamantinėjęs, sutiko kartu įgyvendinti vieną žemiškesnių jos svajonių – praleisti ankstyvo rudens naktį besišnekučiuojant su kuo nors ant stogo. Gal ir nevyko viskas taip tobulai romantiškai kaip knygose rašo. Nors, pažvelgus į tai pozityviau – buvo sėkmingai išvengta sudėtingų filosofinių klausimų, dėl ko Juozas tik lengviau atsikvėpė (jis nepasižymėjo ypatinga iškalba). Vyrui didžiąją laiko dalį tylint, Elžbieta naudojosi laisvu eteriu ir nesivaržydama liejo širdį:

– ... o Vaida, tu įsivaizduok, pirmadienį atėjo į darbą apsirėdžius kaip kokia... Net nežinau kas. Bet ar gali patikėti!..

Juozas, pusiau klausydamas mylimosios, pusiau stebeilydamas kažkur ten, į tolumą, kur Vilniaus stogų linija kertasi su tamsiai violetiniu dangumi, panosėje burbtelėjo silpną „aha“, ir toliau susižavėjęs spoksojo į lėtai plaukiančius ir retkarčiais už kaminų užsikabinančius debesis.

– ... ir tie mokesčiai, ak, absurdas... Iš kokių pinigų teks man skristi į Londoną, juk tetai jau prižadėjau, kad po šitokios amžinybės aplankysiu ją per Kalėdas?..

Juozas vis pritariamai linkčiojo nelyginant geriausias klausytojas Žemėje. O Elžbieta, vos spėdama atsikvėpti, toliau įnirtingai žėrė faktus apie savo turiningą gyvenimą ir spalvotą kasdienybę. Merginos be perstojo besitęsiantis čiauškėjimas susipynė į didžiulį perregimą voratinklį, vis audžiamą ir audžiamą, rodos, galo nematyt. Lipnus tinklas meiliai apgaubė poros pečius, bet savo tinguliu ir ramybe, matyt, veikė tik vieną iš jų. Elžbieta vis šnekėjo ir šnekėjo ir tai Juozui lyg akvarele liejosi į tamsiai violetinę nakties visumą. Jos veidas staiga apniuko.

– O aš vis sapnuoju kažkokią mįslingą būtybę. Ji sakosi vardu Malum ar panašiai... Jau taip mėnesių mėnesiais, ir niekaip nelemta turbūt man suprasti, kas tai per vienas. Orakulai, it žadą praradę, tyli, horoskopai tik vis skelbia apie greit ateisiantį blogį, o būrėjos... Ak, jos tik šluojasi pinigus ir kartoja, kad Neptūno padėtis šį mėnesį man ypač nepalanki... – giliai atsiduso mergina.

Čia Juozas sukluso – nors Elžbieta ir buvo beviltiška svajotoja, gal ir kiek naivi, ji niekuomet apie savo lemtį ar pasąmonę nesiteirautų kažko, kas gyvenimo keliu eina lyg lazda pasiremdami žvaigždėmis ar tuo labiau drėgnais ir kiek patižusiais arbatžolių lapeliais. Nors ir susirūpinęs, vaikinas nusprendė daugiau nebesigilinti į Elžbietos sapnus ir, jai tęsiant savo begalinį monologą, toliau pavyzdingai, lyg iš tiesų būtų susidomėjęs, kartojo savo firminius „aha...“ ir  „taip...“.

– Elze, tu nieko prieš, kad pramankštintumėm kojas? – ją pertraukė Juozas, kuriam nuo sėdėjimo vietoje geras kelias valandas it šimtamečiui senukui įsiskaudėjo raumenys.

Mergina net kiek sutriko, bet neprieštaravo, tad braškančiais lyg nesutepti durų vyriai sąnariais, jie svirduliuodami atsistojo ir tarytum kūdikiai, vos pramokę vaikščioti, nerangiai rėpliojo nedideliais ratais aplink stogą. Elžbieta vėlei grįžo į savas vėžes ir prapliupo toliau plepėti. O Juozas – jam nieko daugiau neliko kaip taip pat tęsti savo pagarbaus klausytojo giesmę – „taip... aha... taip...“  Monotoniją praskiesti  vyriškis  bandė prisidegdamas cigaretę. Šį bjaurų įprotį jau ne kartą buvo bandęs mesti ir ne per seniausiai kitiems ir sau (nors gal labiau kitiems) prisižadėjo su tomis nelabosiomis nebeprasidėti. Nors, galų gale, per visą gyvenimą Juozas buvo metęs ir ne vieną romantikę, bet štai ir jis dabar...

Maloniai šilta žiebtuvėlio liepsna apšvietė Elžbietos šypseną ir ramų Juozo žvilgsnį link tik pradėjusio švisti dangaus. Tačiau šviesa palietė ne tik poros veidus. Iš tamsių stogo pakampių blausi liepsnelė ištraukė juodai it smala apsigaubusį siluetą. Juozą iš visiškos ramybės stadijos sugrąžino tarsi skerdžiamas gyvulys prieš mirtį spiegianti Elžbieta.

– Malum! Tai Malum, Juozai!!!

Vaikinas vis dėlto išdrįso akimirkai atsigręžti į tamsiąją figūrą. Jos klastingos akys, rodos, priklausančios pačiam velniui, žvelgė į dar nespėjusį po savo apmąstymų visiškai atsitokėti Juozą. Vyriškis, nelyginant užburtas, toliau spoksojo tiesiai į Malum, o jis spoksojo į Juozą. Abu vienas kito pakerėti. Paslaptingoji žmogysta negailestingai savo žvilgsniu, nelyginant dešimčia tūkstančių durklų, vėrė Juozą kiaurai ir sunkė iš jo visą esybę. Gal nuo Malum buvimo šitaip arti, o gal ir nuo rugsėjo nakties gūsių vaikiną krėtė drebulys ir visą jo kūną smelkė vėsa. Juodi it smala Malum apdaro skvernai didingai plaikstėsi vėjyje, įsiliedami į sodrų purpurinį dangų.

– Oro... dar vieną gurkšnelį oro... prašau... – su jam nebūdinga ilgesio ir nevilties gaida balse švokšdamas nutęsė vyriškis...

      * * *

Staiga  Juozas giliai alsuodamas, tarytum tik ką būtų išniręs iš vandens, atsitokėjo stovįs prieš tą patį parduotuvės veidrodį ir spoksąs į savo atvaizdą, vilkintį juodą it smala paltą. Kakta jam tyliai tekėjo ledinio prakaito srovelė. Keista, bet nemaloni vėsa ir krečiantis drebulys nebuvo niekur dingę.