Vilkolakio paslaptis

Miško pakraštyje prasidėjęs gaisras greitai išplito. Tarp medžių plaikstėsi aukštos, tvoskiančios karščiu ir viską savo kelyje ryjančios liepsnos. Praūžusi ugnis paliko tik rūkstančius ir traškančius juodus kamienus.

Tiršti dūmai graužė Herbertui akis ir nosį. Berniukas tylėdamas stovėjo prie malūno ir stebėjo, kaip liepsna šliaužia nuo vieno medžio prie kito. Tai buvo trečias miško gaisras per tiek pat dienų. Iš baimės pilvą varstė diegliai. Senelis ir vyresnysis Herberto brolis Fabijanas visą rudenį kalbėjo, kad mažai lyja. „Retai pasitaiko toks gražus ruduo“, – sakė senelis. Nevargino vasarą siautėjusi kaitra, buvo tiesiog giedra ir saulėta. Berniukui nereikėjo aiškinti, ką tai reiškia. Jei nelyja, viskas išdžiūsta, o kuo sausiau, tuo geriau dega.

Vaiką ramino vienintelis dalykas – miške zujo daugybė geltonais ir juodais drabužiais vilkinčių gaisrininkų. Vidury pievos stovėjo dvi gaisrinės mašinos. Jie juk turėtų susidoroti?