Veidas kaip stiklas

Frances Hardinge

Veidas kaip stiklas

Giliai po kalnais stūkso paslaptingas Požemės miestas, kur talentingi amatininkai kuria tikrus stebuklus: sūrius, kurių paragavęs gali išvysti ateitį ar neregėtus vaizdinius, kvepalus, kurių aromatas įtikins aplinkinius tavimi pasitikėti – net jei tavo ketinimai patys blogiausi. Žmonės čia irgi kitokie – jų veidai lyg sustingusios kaukės, neatspindinčios tikrųjų jausmų ir ketinimų. Kad galėtų parodyti džiaugsmą, pyktį, išdidumą ar nepasitenkinimą, jie kreipiasi į Veidų kalvius, kurie mielai išmokys nutaisyti norimą veidą – tiesa, ne už dyką.

Šiame tamsiame ir pilname intrigų mieste pasirodo Nekritė – mergaitė, kuri ne tik neprisimena, kaip čia pakliuvo, bet ir turi keistą šokiruojantį veidą, atspindintį jos jausmus ir mintis, tarsi šis būtų iš stiklo – ir sudrebina visą Požemę. Žmogus tokiu veidu negali meluoti. Toks veidas – tai didžiulis pavojus ir kartu masinantis lobis. Dėl tokio veido kai kas galėtų net žudyti...