Tarptautinio projekto veiklos paskatino imtis tyrimo baigiamajam darbui

Apie svetainę „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“ ir tarptautinio projekto „Kultūros paveldas ateičiai: atrask, dalinkis ir mokykis“ metu gautą patirtį, kuri pravertė rengiant bakalauro baigiamąjį darbą kalbamės su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininke Jurgita Lazauskaite.

*Nuotraukoje 2019 metų pavasarį Slovėnijoje vykusių mokymų metu projekto dalyviai iš Švedijos, Danijos, Estijos, Slovėnijos ir Lietuvos turėjo galimybę susipažinti su Škofja Loka istorinio centro kultūros paveldu. Antroje eilėje iš kairės -Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos atstovė Jurgita Lazauskaitė. 2019 metų gegužė. Mokymų organizatorių nuotrauka.

Administruoji bibliotekos svetainę „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“, kuriai medžiagą gali pateikti kiekvienas, besirūpinantis savo tapatybės ugdymu, Vilniaus ir Alytaus apskričių paveldo išsaugojimu, sklaida. Kokius pasakojimus, prisiminimus dažniausiai atsiunčia svetainės vartotojai?

Vartotojai atsiunčia pasakojimus, atsiminimus, nuotraukas apie savo krašto vietoves, žymius ir jiems asmeniškai svarbius žmones. Svetainėje galima paskaityti muziejininkės Natalijos Klimanskienės atsiminimus apie įtėvį filosofijos profesorių Vosylių Sezemaną, dailės kūrinių restauratorės, paminklosaugininkės Gražinos Drėmaitės pasakojimą apie mamą, dailės istoriko, muziejininko Vlado Drėmos žmoną Jadvygą, karo aviacijos inžinieriaus, žurnalisto Povilo Šimkavičiaus straipsnius apie Švenčionių rajono šviesuolius.

Taip pat pateikiami skaitmeninti asmeninių archyvų dokumentai: laiškai, kvietimai, sveikinimų atvirukai, dainų sąsiuviniai, maisto gaminimo receptai, net audimo raštų schemos. Kiekvienas vartotojas atsiunčia tai, kas jam asmeniškai yra svarbu.

Ar tiesa, kad svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių istorija“ galima rasti atvirukus iš tavo asmeninio šeimos albumo?

Tiesa, manau, kad vertingų lobių galima paieškoti ne tik svetainės vartotojų, bet ir mūsų pačių (bibliotekos darbuotojų) asmeniniuose archyvuose.Svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“ esu pateikusi savo mamos giminių, skulptoriaus Vytauto Kašubos pusseserių ir pusbrolių, siųstus bei gautus 1926–1986 m. velykinius sveikinimų atvirukus, saugomus mūsų šeimos archyve. Be to, rugpjūčio mėnesį pateiksiu savo tėvo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Šeškinės mikrorajone darytas Baltijos kelio nuotraukas.

Bakalauro darbą teko gintis karantino metu. Kaip viskas vyko? Kas labiausiai trukdė, o gal padėjo pristatymo metu?

Baigiamojo darbo gynimas vyko dviem etapais. Pirmiausia gynimas vyko nuotoliniu būdu, reikėjo atsiųsti baigiamojo darbo pristatymo skaidres su įrašytu balsu. Toks gynimo būdas leido koreguoti pristatymo laiką ir buvo puiki repeticija prieš viešąjį gynimą.

Viešasis gynimas vyko Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Į kolegiją reikėjo atvykti 20 minučių iki paskirto gynimo laiko. Prieš įeinant į auditoriją, buvo matuojama temperatūra, turėjome užpildyti anketas, kad koronaviruso susirgimo atveju iš karto būtų nustatyti kontaktai. Auditorijoje ir mes, ir komisijos nariai buvome su apsauginėmis veido kaukėmis. Tai buvo tikrai neįprasta. Po gynimo iš karto iš kolegijos patalpų turėjome išvykti.

Ar tiesa, kad baigiamajam darbui pasitelkei tarptautinio projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“ partnerių veiklos pavyzdį. Papasakok plačiau, koks jis? Ką pavyko išsiaiškinti?

Baigiamajam darbui „Lyginamoji Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų ir Slovėnijos Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų teikiamų kraštotyros paslaugų analizė vadovų požiūriu“ ruošiausi dvejus metus. Ieškojau naujų, dar netyrinėtų kraštotyrinės veiklos aspektų, todėl sumaniau išanalizuoti viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų strategiją, atlikti kokybinį tyrimą apklausiant bibliotekų vadovus. Parašiau kursinį darbą „Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų poreikio analizė vadovų požiūriu“. Atlikto tyrimo rezultatus pristačiau Vilniaus apskrities viešųjų bibliotekų kraštotyrininkams.

Baigiamajame darbe tyrimą norėjau praplėsti. Buvo įdomi ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių kraštotyrinio darbo patirtis. 2019 m. gegužės mėn. kartu su partneriais iš Švedijos, Danijos, Estijos ir Slovėnijos viešųjų bibliotekų dalyvavau tarptautinio projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“ mokymuose. Mokymų metu užmezgiau kontaktus su Kranj miesto, Jesenicių savivaldybės, Škofjos Lokos miesto Ivano Tavčaro viešosiomis bibliotekomis, susipažinau su slovėnų kultūros paveldu, gerosiomis Slovėnijos kraštotyrinio darbo patirtimis, todėl baigiamojo darbo kokybiniam tyrimui pasirinkau lyginamąją Vilniaus apskrities ir Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų kraštotyros paslaugų analizę.

Dalyvaudama projekte iš karto pastebėjau kultūrinius skirtumus. Danijoje ir Slovėnijoje į bendras kraštotyrines veiklas įtraukiami vietiniai muziejai, archyvai, aktyvūs bendruomenių nariai, archyvuose esančių kultūros paveldo kolekcijų skaitmeninimui kviečiami savanoriai.

Labai sudomino Slovėnijos Gorenskos regiono viešųjų bibliotekų bendruomenių telkimo veiklos. Kranj miesto ir Jesenicių savivaldybės bibliotekose kiekvienais metais organizuojamas metinis projektas „Vietos kultūros paveldo rugsėjis“, kurio metu visuomenei pristatomos bibliotekų kultūros paveldo dokumentų kolekcijos: užrašomi vartotojų atsiminimai, organizuojamos paskaitos, rengiamos vietos kultūros paveldo parodos. Projektas „Kaip gyveno Jesenicių žmonės“ organizuojamas kaip masinis bendruomenės tyrimas, kuriame dalyvauja Jesenicių savivaldybės gyventojai. Jo metu renkamos ir užrašomos tyrimo dalyvių gyvenimo istorijos. Užrašytos asmeninės istorijos suskirstomos temomis (Kaip jie žaidė?; kaip gyveno?; kaip dirbo?), pateikiamos knygelėse, parodose, skelbiamos interneto portaluose „Jlib“ ir „Kamra“. Bendruomenių nariai mielai dalyvauja tyrime, tokios knygelės labai populiarios, greitai išperkamos. Tyrimo metu gauta informacija lyginama su oficialiais šaltiniais, bet kraštotyros dokumentų komplektavimui bibliotekose dėmesio skiriama labai mažai.

Lietuvos viešosios bibliotekos kaupia, saugo ir populiarina rašytinį krašto kultūros paveldą – visų rūšių ir formatų kraštotyros dokumentus, atspindinčius vietos istoriją, gamtą, materialinę kultūrą, paveldą, pramonę, ūkį, įžymių kraštiečių gyvenimą ir veiklą, pateikia vartotojams bibliografinę kraštotyros informaciją. Lietuviai yra uždaresni, nelinkę atsiverti, pasipasakoti, todėl surinkti žmonių asmeninius pasakojimus ir vaizdinę medžiagą yra daug sunkiau.

Kaip manai, kokią patirtį ar metodiką viešosios bibliotekos Lietuvoje gali perimti iš užsienio partnerių bibliotekų (kraštotyros srityje)?

Vadovaujantis Herning bibliotekos (Danija) ir Kranj miesto bibliotekos (Slovėnija) patirtimi, Lietuvos viešosios bibliotekos galėtų telktis bendroms kraštotyrinėms veikloms su archyvais ir vietiniais muziejais: dalintis skaitmeninta kraštotyros medžiaga, rengti bendras kraštotyrines parodas, organizuoti bendrus renginius. Bendruomeniškumo jausmui ir komunikacijai stiprinti galima organizuoti teminius susitikimus, pakviesti žmones pasidalinti prisiminimais ir vaizdo medžiaga apie jų kraštui ar visai šaliai svarbius istorinius įvykius. Užrašytus gyventojų atsiminimus ir nuotraukas galima paskelbti svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“.

Ačiū už pokalbį!

Greta Bacevičiūtė